Labirintai

Ruduo, jau skaičiuojantis paskutines savo kalendorines dienas ir ant medžių dar išsilaikiusius lapus, nesustodamas žengia į priekį. Rodos, kad ta jau iš proto varanti dargana tuoj tuoj baigsis (na, bent jau gruodžio 1-ąją), tačiau dažniausiai reikia pažvelgti išsamiau, giliau ir atsakyti sau į klausimą: „O kodėl turėtų?“.

Štai, tikrai vos ne kaip su priešgaisrine rankove laistomi medžiai vis dar puošiasi ne tik geltonais, bet ir žaliais lapais, o dar nuo tada, kai nesupratome, ką reiškia tas kringelis „A“ elementoriaus viršelyje, žinome, kad medžiai kartu su paukščiais geriausiai skaičiuoja laiką bei nujaučia klimatinę ateitį. Taigi, jei medžiai dar su lapais, tai galima numanyti, kad šalčių ir žiemos dar teks palaukti. Kaip ir ramios, nerūpestingos bei svajingos vasaros Lietuvos politiniame pasaulyje.

Pavasarinis siautulys, kuriame griebiamasi ir kastuvo, ir šakių, ir kauptuko, bet vis tiek niekaip nepavyksta šalia svogūnų lysvės įterpti ir morkų lysvę, dabar kaip tik užvaldė visą mūsų mylimos šalies viršūnėlių ir šaknelių pasaulį. Suprantama, viduriukai bet kuriuo atveju tėra skirti užauginti arba vienus, arba kitus ir, gavus tinkamą rezultatą, ko gero (net nereikia diskutuoti), keliaus į komposto dėžę, nesvarbu, kokia spalva nuspalvintą.

Nors šalelėj mylimoj ruduo, apie kažkokią rudeninę brandą bei žieminį santūrumą tos pačios šalies valdžioje nėra net ką kalbėti. Ilgai besikaupusi ir vis vienokia ar kitokia forma tik su smulkiu atgarsiu išlendanti „šaškių dėliojimo“ politikos neurozė galiausiai baigia išsprogti kaip didelis saulėgrąžos žiedas. Seimą sudrebinusi politinė rokiruotė bei partijų ir jų narių konfliktas parodė vieną svarbų dalyką – „klapčiukų era“ baigėsi. Baigėsi drebindama ne tik partijų, bet ir pačios politinės santvarkos pamatus.

Nuo „senų gerų laikų“, kurie tiesiogiai buvo susiję su darbinių „arklių“, pakinkytų ir į svetimas ėdžias nelendančių, auginimu, tačiau dėl viso to „gero“, kas buvo išmokta vogti ne kibirais, o vagonais, „didžiąją Tėvynę“ atvedusių į bankrotą, buvo įprasta pagal kolūkietišką galvijų tvarką priklausyti bandai ir sekti tik paskui vieną piemenį. Tačiau Lietuvos socialinė bei technologinė evoliucija kartu su nespėjamais išvogti Europos milijardais stipriai šoktelėjo į priekį. Nuolat paskui jiems paskirtą piemenį sekę politikai pradėjo žvelgti plačiau. Daugelis suprato, kad norint dirbti ir užsidirbti nebūtina dirbti kažkam kitam ir susirinkti tik trupinius.

Seime, Prienų rajono, Birštono bei kitose savivaldybėse įsisukę laisvosios sampratos, skyrybų bei naujadarų vėjai, žinoma, nebūtinai reiškia, kad tapome laisva tauta ir dabar viskas bus tik geriau. Jeigu savo daugiametei valdžiai pasipriešina išmintingesni politikai, tai dar nereiškia, kad išmintimi trykšta ir tie, kurie atsiskiria nepatenkinti viskuo, net savimi.

Klausimas, kodėl vyksta šitos skyrybos? Ar dėl to, kad tapome išmintingesni? Ko gero, ne. Dar prieš keletą metų į Lietuvą atvykusi Tarptautinio valiutos fondo aukščiausioji galva tiesiai šviesiai pasakė – Lietuvoje per daug išsilavinusių žmonių. Pasikeitęs lietuvių gyvenimo būdas šitą problemą sprendžia astronominiu greičiu.

Visgi nuobodus, monotoniškas ir niekad savo galutiniu rezultatu nesikeičiantis „šaškių dėliojimas“ jau erzina ne tik paprastus lietuvius, bet ir partijų narius. Atsibodo!

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos rinkėjai savo piemenų organizacijai pateikė labai paprastą savo veiksmų rezultatą – pradėjo ganytis nekreipdami dėmesio į juos. Va čia partijas ir ištiko masinė isterija. Rinkimai ant nosies (na, jie visada ant nosies, panašiai kaip ir daugiadienės valstybinės šventės), o rinkėjams – nusispjaut!? Prasidėjo „atsinaujinimai“.

Masiniai atsinaujinimai iškreipė partijų supratimą apie jų turimą valdžią ir, nors visi vadiname kaimyninių valstybių Rytuose vadovus diktatoriais, patys partijų aukščiausieji užsiėmė griežta diktatūra, bandydami garbingu įvaizdžiu ne tik išsaugoti, bet ir užsiauginti dar daugiau rinkėjų. Tik niekas per daug neįsigilino, kas yra jų vadas. Ar tas, kuris paskirtas vadu, ar tas, kuris sugeba vienyti savo žmones, ar tas – pilkasis kardinolas, mokantis manipuliuoti save išaukštinusiu ir požeminių srovių nesuprantančiu atpirkimo ožiu. Didelis garsiai ir populistiškai kalbančių „vadų“ būrys galiausiai pasėjo partijose anarchiją, dėl kurios kris ne tik partijų populiarumas. Visa politinė bendruomenė taps didele „Einu į normalesnę partiją sąjunga“.

Prezidento rinkimai niekur nepabėgs. Jie jau čia pat. O politiniame pasaulyje chaosas dar tik auga. Ko gi tuose rinkimuose laukti? Netikėtumo. Netikėto, mažai kur girdėto ir beveik nematyto kandidato. Greičiausiai – tam tikros srities erudito, kuris pelnys visuomenės laurus ne už savo nuopelnus mūsų šaliai, bet už tai, jog nedalyvauja į chaosą pasinėrusiame „šaškių dėliojime“. Tik klausimas, kas iškels šį kandidatą – Rytai ar Vakarai?