Kokios pagarbos reikia mirusiesiems?
Jonas Žiūkas
Žmonės kartais lekia per kapines, tarsi bėgtų į kažkokį renginį – uždegė porą žvakelių, padėjo gėlių ir nurūko tolyn. Atrodo, lyg prievolę atliktų. Manau, kad reikia ir į bažnyčią nueiti, pasimelsti, o ne dėl žmonių akių kuo daugiau gėlių atnešti, kuo didesnių žvakių uždegti. Mirusiajam, ypač jei žmogus buvo tikintis, geriausia pagarba – iš širdies ateinanti malda. Mes pamirštame gyvuosius – per retai aplankome, per mažai dėmesio parodome, o jiems mirus tarsi bandome tai kompensuoti perdėtu dėmesiu kapui.
Vytautas Valatka
Gaila, bet yra ir apleistų kapų, nors artimieji gyvi ir gyvena netoli. Kiti, atvirkščiai, stato kuo didesnius paminklus. Manau, kad kapinėse viskas turėtų būti kuklu. Turbūt visi elgiasi taip, kokie papročiai iš anksčiau buvo įdiegti šeimoje. Seniau tai niekas nenešė tiek daug gėlių, žvakių – ant kapo iš kaštonų ar ant krūmų augančių baltų uogų išdėliodavo kryželį ar kaip kitaip papuošdavo, uždegdavo po žvakelę. Ir žvakės būdavo tikros, vaškinės.
Nijolė Baliūnienė
Manau, kad savo mirusius artimuosius gerbia visi, tik kartais turbūt „persistengia“ – kiekvienas vaikaitis ar provaikaitis atneša po dvi žvakes, po puokštę gėlių. Ir apdeda kapą šimtu žvakių! Nepatinka man tokios tradicijos. Nors aš pati ilgus metus dirbau apželdintoja, šiais metais ant tėvų kapo padėsiu dirbtinių gėlių puokštę, uždegsiu porą žvakučių, nes jie palaidoti Marijampolėje, o aš jau nebegaliu dažnai nuvažiuoti. Ir seniau glėbiais nei gėlių, nei žvakių neveždavau, bet vis tiek po kurio laiko nuvažiuodavau sutvarkyti. Nepatinka man tie, kurie laksto į kapines kas kelias dienas – sodina, persodina gėles, šapukus nurenka. Geriau rečiau nuvažiavus pasimelsti, prisiminti. Tradiciškai kapus lankome per Motinos, Tėvo dieną, Vėlines. O tie protu nesuvokiami kiekiai žvakių dar ir gamtą teršia, nes juk retas kuris pasivargina rūšiuoti.
Kristina Tamašauskienė
Reikia ir mirusiuosius prisiminti, ir kapus prižiūrėti. Ir tai daryti nuolat, o ne vieną kartą per metus – per Vėlines. Geriau dažniau bendrauti su gyvais, o ne vėliau tą dėmesį išreikšti gėlėmis, žvakėmis. Svarbiausia, kad kapai būtų tvarkingi, neapleisti, neapaugę žolėmis iki kelių. Ir tų spalvų, plastmasių tikrai nereikia. Nėra skirtumo, kokį paminklą pastatysime, nors, manau, kuo didesnis – tuo didesnė nauda pardavėjams. Mano abu tėvai jau mirę, bet jie palaidoti toli – Širvintose. Kiekvieną kartą nuvažiavus pirmiausia aplankau tėvų kapus. Ir nebūtinai tai darau „privalomomis“ dienomis (per Vėlines, Motinos dieną) – artimuosius reikia prisiminti nuolat.
