Malda – pati didžiausia auka ir dovana

Lapkričio pradžioje Katalikų Bažnyčia švenčia dvi ypatingas šventes. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2-oji – Mirusiųjų minėjimo diena.

Lapkričio 1-ąją paminime mirusiuosius, dėl kurių likimo ypač džiaugiamės, nes jie jau sulaukė atlygio danguje. Jie yra Kristaus palaiminimų paveldėtojai ir mes juos vadiname šventaisiais. Tai žmonės, kurie nedarė stebuklų, gal net per daug neišsiskyrė iš kitų, tačiau jų gyvenimas buvo paženklintas tikėjimo, vilties ir meilės ženklu. Tai žmonės, kurie priėmė gyvybės Evangeliją, kurie prislėgti sunkumų nenuleido rankų ir nemąstė apie savižudybę, bet pasitikėjo už juos mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi, jie skleidė gėrį ir meilę net tada, kai patirdavo pasaulio priešiškumą. Visų Šventųjų vakarą ypač prisimename amžinybėn iškeliavusius mums brangius žmones – tėvus ir vaikus, gimines ir draugus. Jų išėjimas mūsų širdyse yra palikęs sunkiai gyjančią žaizdą, ir tą skausmą gali numaldyti tik suvokimas, kad jie nemirė, bet gyvena pas Viešpatį.

Šventųjų ir mirusiųjų minėjimas kalba apie tai, kad mūsų tautos tikėjimas anapusiniu gyvenimu turi gilias šaknis, kurių nepajėgė sunaikinti net prievartinė ateizacija. Anuomet prieš Vėlines Lietuvos keliuose būdavo galima pamatyti daugybę mašinų su baltomis chrizentemomis, skirtomis artimųjų kapams papuošti. Tik niekam nešaudavo į galvą Vėlinių proga rengti vaiduoklių karnavalus. Šiandien daugelis ir švenčiausius dalykus paverčia pigių pramogų šou. Minios žmogui sunku atsispirti dienos madai ir reklamai, tačiau krikščionys yra pašaukti būti ne miniažmogiais, bet Kristaus broliais ir seserimis.

Pagerbti – tai padėti mirusiajam

„Katalikų bažnyčia mirusiesiems pagerbti skiria oktavą (aštuonias dienas), kurioje meldžiamasi už mirusiuosius – padedame jiems savo malda“, – sakė Šilavoto ir Plutiškių parapijų klebonas Remigijus Gaidys. Tačiau, kaip pastebėjo kunigas, prie maldų niekaip nedera noras padaryti iš kapo „darželį“, prabėgant „uždegti laužą“ – nešventintą žvakę. Jo teigimu, tinkamiausia būtų tikro vaško žvakė (arba aliejinė), tačiau, jei jau nešama paprasta, tai ją reikėtų (kaip ir visas kitas) nors atsinešti į bažnyčią ir pašventinti, nes paprasta parafino žvakė, atnešta iš prekybos centro ir padėta ant kapo, dar nieko nereiškia. Šventinta žvakė, kaip ir šviesa, veja piktąją dvasią, šalina tamsą. Žvakė šventinama ištariant ypatingai gražią maldą ir šlakstant švęstu vandeniu.Seniau žvakes uždegdavo tik degtukais ar titnagu. O dabar, kraupsta kunigas, – „tikras nupušimas“, jau atsirado ir elektrinių žvakių!

Bažnyčia moko, kad mirusiojo naudai galima laimėti atlaidus – bausmės dovanojimą už atleistas kaltes. Tas, kuris nori padėti mirusiam artimui, turi atlikti tam Bažnyčios nustatytas sąlygas: atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, dalyvauti šv. Mišiose, aplankyti kapines ir pasimelsti. „Malda – pati didžiausia auka ir pati stipriausia jėga, kurią galime dovanoti mirusiajam. Ir tuomet nebus svarbu, kad kapas neišpuoštas kaip „tortas“ ar lapai nenugrėbti. Mirusiajam reikia ne fizinio pagerbimo, reikia mūsų maldos“, – kalbėjo kunigas.

Ant kapo – kuo didesnį akmenį?

Kunigo R. Gaidžio teigimu, jam nesuprantamas žmonių noras ant artimųjų kapo užversti kuo didesnį akmenį. Pasak jo, akmenis ant kapų senovėje dėdavo izraelitai, bet tam buvo priežastis – kad laukiniai gyvūnai neištrauktų kūno iš duobės. O kokie šakalai puola mūsų kapus, kad taip pamėgome visokiausius akmeninius, granitinius ir kitokius didelius ir sunkius paminklus ant artimųjų kapų? „Atėjus prie seno paminklo melstis norisi, o prie šiuolaikinio – mažų mažiausiai nuostaba ima! Juk jau nuo senovės ant tikinčiojo kapo statydavo medinį kryžių. Žiūrėk, jei po kokių 50 metų jis nuvirsdavo ir supūdavo… Toje vietoje jau laidodavo kitą žmogų. Jei niekas kapo 50 metų neprižiūrėjo, tai jau ir toliau neprižiūrės“, – kalbėjo 26 metus Bažnyčiai tarnaujantis kunigas.

Dabar ant kapo statomas akmeninis kryžius ar paminklas ir, jei niekas to kapo neprižiūrės, po 50 metų jis apžels visokiomis piktžolėmis, bet akmeninis paminklas tikrai liks. Jei mes vaikysimės „madų“, artimųjų kapus „lankysime“ ir žvakeles degsime internetu, tai daugumą kapų toks likimas ir ištiks. Ir kur tą apžėlusį akmenį dėti – buldozeriu nuversti, sutrupinti ir ant kelio išpilti?

Kunigas prisiminė ir seną istoriją apie kelią nuo Jonavos Kėdainių link, ant kurio buvo supilti susmulkinti antkapiai iš Jonavos senųjų miesto kapinių. Tame kelyje įvykdavo labai daug avarijų tiek dienos, tiek nakties metu, nors matomumas buvo geras. Situacija visiškai pasikeitė, kai kelią naktį, slapta (nes kitaip tais laikais nebuvo galima), pašventino parapijos klebonas.

Laidotuvės – tikinčio žmogaus pagerbimas

Kalbėdamas apie laidotuves, kurios yra ne sakramentas, bet tikinčio žmogaus pagerbimas, kunigas sakė, kad mirusiajam nesvarbu, kokiame karste– ąžuoliniame, maumediniame – jis bus palaidotas ar be karsto į duobę įleistas. Tai yra Bažnyčios pagarba mirusiam tikinčiajam. O kokia kultūra ir pagarba mūsų laikais prasideda virš kapo? Deja, lieka tik biznis ir teatras.

Pasak kunigo, mirtis – ne biznis: yra pradžia, yra ir pabaiga. Šv. Pranciškus mirtį pavadino sese – laukdamas susitikimo su mirtimi ją kvietė: „Sveika, mano sese mirtie“. O kuo mirtį vadiname(sime) mes? „Kas darosi su žmonėms, jei net atsirada nauja profesija – laidotuvių planuotojas?“ – nuostabos neslėpė kunigas Remigijus.

Kunigas prisiminė ne vieną atvejį, kai per laidotuvių šv. Mišias meldėsi, ko gero, tik jis ir vargonininkė. O į bažnyčią susirinkęs būrys mirusiojo giminaičių sėdėjo, dairėsi, atrodo, nežinodami nei ko atėjo, nei kaip čia reikėtų elgtis! Tai kokia čia pagarba iš savųjų pusės?

Paklausus artimųjų, kodėl reikia žmogų, kuris kol gyvas buvo, neturėjo nieko bendro su bažnyčia, jam mirus atnešti į bažnyčią, kunigui dažniausiai atsakoma: „Tokia mada dabar. Nejau dabar be bažnyčios, kaip šunį laidosi? Ką žmonės pasakys!“. Tuomet, pasak kunigo R. Gaidžio, iškyla kitas klausimas: ką žmonės apie tokį žmogų palaidojusį kunigą pasakys – kad „nupirko“? Beje, porą kartų jam teko atsakyti laidoti žmones, nes per savo gyvenimą nei vienas iš jų į bažnyčią nė karto nebuvo užėjęs.

Kunigas pasakojo, kad yra tautų, kurios gimusį kūdikį pasitinka raudomis, nes žino, kad jo laukia gyvenimas su skausmais, praradimais, skausminga patirtimi, o mirus – džiaugiasi, nes žmogui baigėsi kančios, jis išsilaisvino iš visų rūpesčių. „Logiškai mąstant, jie yra visiškai teisūs, nors juos kažkodėl visi dar bando laikyti atsilikusiais ar laukiniais. Tik kodėl?“ – klausė kunigas.

Sekmadienį – švęsk!

Pasak kunigo R. Gaidžio, mes nemokame, o gal ir nenorime, ilsėtis, nerandame laiko sau ar neturime laiko net ant savo tėvų kapų nuvažiuoti. Juk net technikai, kad ilgai tarnautų, reikia poilsio. Sekmadienis skirtas poilsiui, o pirmiausia – buvimui su šeima. „Ar neatrodo, kad liūtys šią vasarą skandino laukus dėl to, kad žmonės daugiausiai sekmadieniais dirbo, o giedrą savaitę – poilsiavo?“ – į savo klausimą pats atsako kunigas ir prisimena Lietuvoje viešėjusio dvasininko iš Italijos nusistebėjimą, pamačius sekmadienį laukuose dirbančius žmones: „Jūs nesate laisvi, jei sekmadieniais dirbate.“

„Su savo bitelėmis mieste neturėčiau kur dėtis“

Nuo liepos vidurio Šilavoto ir Plutiškių parapijose tarnaujantis kunigas R. Gaidys į mūsų kraštą buvo atkeltas iš Šunskų parapijos, kur praleido 14 metų. Prieš tai trumpai dirbo Slavikuose (Šakių r.), 10 metų – Marijampolėje, o tarnystę Dievui pradėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje. Nors, kaip pats juokavo, baigęs vidurinę buvo prisiekęs, kad į mokyklą daugiau kojos nekels, bet teko, nes Dievas turi subtilų humoro jausmą – ne tik dėstė tikybą įvairiose mokyklose, studijavo Romoje, jam buvo pavesta atkurti Marijonų gimnazijos veiklą, dirbo su studentais.

„Esu užaugęs „ant bruko“ – Jonavoje, tačiau noriu gyventi kaime – kuo toliau nuo miesto. O ir su savo bitelėmis mieste neturėčiau kur dėtis“, – pasakojo kunigas. Veiklos aktyvus kunigas tikrai nepristigs. Jis yra ir Marijampolės apskrities policijos kapelionas, be to, daug laiko tenka skirti ūkiui. Juk, anot kunigo, vasarą vien žolės pjovimas daug laiko atima. O ir valgyti pasigaminti reikia, ir krosnį pasikurti. Dėmesio reikalauja ir kalaitė Mia, ir triušiai, ir orchidėjos…

„Turiu svajonę Šilavoto bažnyčioje pastatyti gražų ąžuolinį altorių, kuris atitiktų bažnyčios stilių. Norėčiau, kad tas, kuris stovi dabar ir buvo baltai nudažytas prieš atvykstant Apaštališkajam Nuncijui, taptų krikštykla. Viską pavyks įgyvendinti, jei Dievas tas svajones į savo planus įtrauks, parapijiečiai pritars“, – vardydamas daugybę kitų planų, norų, svajonių kalbėjo klebonas.

Vos prieš pusmetį pirmą kartą atsitiktinai į Šilavotą užsukęs kunigas prisipažįsta, kad kol kas net ne visas knygas apie Šilavotą spėjo perskaityti ir vietinių žmonių kol kas dar nedaug pažįsta, o kai kurių kaimų pavadinimus net ištarti sunku, tačiau tiki, kad ras laiko viskam.