Melioracijos sistema už podukros vaidmenį Lietuvai nedovanos
Dėl liūčių žemės ūkiui padarytų kelių dešimčių milijonų eurų nuostolių, šalyje paskelbta ekstremali situacija. Skaičiuojama, kad šį rudenį apsemta daugiau nei 140 tūkst. hektarų pasėlių ir dėl to kai kuriuose rajonuose liko nenuimta iki 50 proc. derliaus. Tad šiame kontekste vis dažniau keliamas klausimas, ar problemos mastą iš dalies galėjo amortizuoti melioracijos statiniai. Specialistai įsitikinę, jog tikrai taip, jei šia žemės ūkio paskirties žemės „kraujagyslių“ sistema labiau rūpintųsi ir valstybė, ir patys žemdirbiai.
„Labai gaila, kad viešojoje erdvėje pastaruoju metu tenka išgirsti netgi tokių pasisakymų, esą šalies laukai skęsta dėl juose tebelikusio sovietinio relikto – melioracijos statinių. Taip kalbėti gali tik žmonės, visiškai neturintys nuovokos apie fizikos dėsnius. Iš tiesų paveldėjome didžiulį turtą, kuriuo, deja, nesugebame tinkamai pasirūpinti. Melioracijos sistema buvo suprojektuota surinkti ir nuvesti vandenį, kai ji yra prižiūrima. Kai melioracijos grioviuose neauga medžiai, krūmai, nuo sąnašų yra išvalytas jų dugnas, nes kiekvienas kliuvinys stabdo tėkmę, todėl per tą patį laiką prateka mažiau vandens, ir galiausiai šis vanduo išsilieja. Kliūtys taip pat neleidžia ištekėti drenažo vamzdžiais iki griovio atbėgusiam vandeniui“, – situaciją komentuoja Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos viceprezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Vandens išteklių inžinerijos instituto lektorius dr. Vilimantas Vaičiukynas.
Pašnekovas pasakoja, kad ASU specialistai, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) užsakymu yra atlikę drenažo sistemų tyrimus. Jų metu nustatyta, kad didelė dalis molinių sausintuvų vamzdelių yra išsikraipę, sandūros neuždengtos drenažo filtracinėmis apsauginėmis medžiagomis, vamzdeliai iš dalies yra užsinešę apnašomis. Tokios prastos būklės sistemos artimiausiu metu užsineš galutinai ir tikrai neužtikrins optimalaus dirvožemio oro režimo bei vandens pertekliaus nuvedimo. Tai turės tiesioginės įtakos žemės ūkio derliams – sutrumpės augalų vegetacijos laikotarpis. Maža to – melioracijos grioviai, į kuriuos drenažo vamzdžiais turėtų sutekėti iš laukų surinktas vanduo, daugelyje vietų yra užžėlę sumedėjusiomis žolėmis, krūmais, užtvenkti bebrų užtvankomis, apleistos ir neprižiūrimos drenažo rinktuvų žiotys.
„Žmonės paprastai nėra linkę vertinti to, ko nemato. Lietuvoje po žeme turime neįkainojamą turtą: drenažo vamzdelių tinklą, kuriuo vanduo iš laukų surenkamas į pagrindinius vamzdžius – rinktuvus, o šiais nuteka į atvirus melioracijos griovius. Dar turime ir kitus papildomus paviršinio vandens surinkimo statinius, kurie padeda greičiau nuvesti paviršiuje susikaupusį vandenį.
Lietuvoje yra nemažai ir stambių hidrotechnikos statinių, polderių, užtvankų kuriuos irgi būtina prižiūrėti bei remontuoti“, – mūsų šalies melioracijos įrenginių modelį aiškina pašnekovas.
Pasak jo, pirmieji melioracijos žingsniai Lietuvoje buvo žengti kartu su besivystančia žemdirbyste – norėdami pavasarį kuo anksčiau pradėti darbymetį ir gauti didesnius derlius, ūkininkai aplink laukus iškasdavo griovius, surenkančius vandens perteklių.
„Didžioji melioracijos banga per Lietuvą persirito sovietmečiu. Ir nors kai kas ironizuoja, esą melioracija prilygo deportacijai, žemės ūkio sektoriaus naudai buvo atliktas titaniškas darbas. Be to, melioracijos statiniai nusausino ne tik dirvožemį, bet ir kelius bei gyvenviečių teritorijas. Šiuo metu bendras sausinamas žemės plotas Lietuvoje sudaro apie 3 mln. hektarų. 90 proc. šio ploto užauginama visa žemės ūkio produkcija. Pažangus, konkurencingas ūkininkavimas nesant melioracijos sistemų būtų neįmanomas. Deja, nei patys ūkininkai, nei valstybė nesuvokia problemos masto, kas nutiktų, melioracijos sistemai galutinai išėjus iš rikiuotės“, – su nerimu kalba V. Vaičiukynas.
Kadangi kolūkiai užėmė didelius 1000 – 2000 ha plotus, ir į melioracijos sistemas tuo metu žiūrėta kompleksiškai. šios sistemos yra atsidūrusios kelių žemės savininkų valdose, o tai, pašnekovo žodžiais, ir „programuoja“ problemas. Nes smulkieji drenažo įrenginiai yra ūkininkų nuosavybė, o didesniuosius valstybės patikėjimo teise valdo savivaldybės.
Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos viceprezidentas pasakoja, kad ši organizacija nuolat muša pavojaus varpą ir valstybinėms institucijoms primena, jog melioracijos ir hidrotechnikos statinių, priklausančių valstybei ir nusausintų žemių savininkams, būklė kasmet tik blogėja. Todėl reikalingos lėšos skubiam šių statinių remontui ar rekonstravimui. Neveikiančių drenažo sistemų blogos būklės plotai šalyje užima daugiau kaip 250 tūkst. ha ir kasmet šie plotai padidėja daugiau kaip 10 proc. Katastrofiška padėtis su žemių užtvankomis ir perteklinio vandens pralaidomis, kurių Lietuvoje yra per 1100 ir daugiau kaip ketvirtadalis jų yra blogos arba avarinės būklės.
„Pastaruoju metu itin stebina ir Aplinkos ministerijos (AM) patvirtintas draudimas vykdyti ankščiau sureguliuotų upelių – drenažo priimtuvų – priežiūrą. Esą reikėtų atkurti natūralias kadaise tekėjusių upelių vagas. Sakyčiau, tai absurdiškas noras galutinai sugriausti melioracijos sistemas užuot rūpinusis realiomis aplinkosaugos problemomis. Nėra abejonės, kad permirkusiuose laukuose dirbanti technika naudos daugiau degalų, taigi labiau terš orą. Vėliau pradėję darbymetį ūkininkai, norėdami gauti derlių dėl sutrumpėjusio vegetacijos laikotarpio, bus priversti naudoti daugiau trąšų. Tad apie kokį aplinkosauginį tvarumą šiuo atveju galima kalbėti?“ – stebisi pašnekovas, pridurdamas, kad pažangiose pasaulio šalyse būtent drenažas padeda sėkmingai spręsti ekologines problemas, kurias neišvengiamai sukelia žemės ūkis.
Pasak V. Vaičiukyno, yra kreiptasi į Vyriausybę bei Seimą, raginant skubiai priimti Melioracijos įstatymo pataisas, kurios įtvirtintų melioracijos sektoriaus finansavimo fondo iš žemės savininkų įnašų ūkiniams melioracijos statiniams rekonstruoti steigimo klausimą. „Šiuo atveju dviračio išradinėti nereikia. Vakarų Europos šalyse, kurioms melioracija aktuali, pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje, tokie fondai yra seniai įkurti“, – kalba pašnekovas, skaičiuojantis, kad valstybės biudžete taip pat kasmet būtina numatyti 50 mln. Eur sumą tos pačios valstybės nuosavybėje esantiems melioracijos ir hidrotechnikos statiniams rekonstruoti, remontuoti bei prižiūrėti.
V. Vaičiukyno teigimu, blogiausia tai, kad apie sektoriaus problemas šiuo metu netgi nėra su kuo dalykiškai kalbėti, nes ŽŪM dirba vienintelis už šį sektorių atsakingas darbuotojas hidrotechnikas. „Šioje ministerijoje privalo būti atkurtas anksčiau veikęs Melioracijos skyrius. Jame turi dirbti kompetentingi specialistai, sugebantys tinkamai koordinuoti melioracijos ir hidrotechnikos statinių priežiūros darbus.
Iš tiesų baisu net pagalvoti ir apie tai, kas Lietuvos laukia ateityje, kai į užtarnautą poilsį pasitrauks vyresnioji hidrotechnikos inžinierių praktikų, mokslininkų, dėstytojų karta. Šiais mokslo metais kaip nerentabili ASU buvo visiškai uždaryta hidrotechninės statybos inžinerijos studijų programa – vienintelė tokai Lietuvoje, orientuota būtent į melioracijos sistemų priežiūrą. Ir tai kelia didelę grėsmę šalies žemės ūkio ateičiai. Valstybė turėtų daugiau dėmesio bei lėšų skirti ir mokslo tyrimams bei jų įdiegimui praktikoje, nes pasaulis melioracijos inovacijų srityje jau yra nuėjęs labai toli“, – reziumuoja V. Vaičiukynas.
Paprašytas pakomentuoti situaciją Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, turintis ilgametę ir asmeninio ūkininkavimo bei vadovavimo Lietuvos žemės ūkio rūmams patirtį, šiandien taip pat su nerimu kalba apie prastą šalies melioracijos sektoriaus būklę. „Pastarąjį dešimtmetį melioracijos sistemų priežiūrai, rekonstrukcijai, modernizavimui valstybės lėšų buvo skiriama labai menkai. Praktiškai buvo tik „gesinami gaisrai“, t.y. bandoma suvaldyti ekstremalias situacijas, kaip kad yra daroma dabar.“ – teigia A. Stančikas.
Pasak jo, kol kas dar nėra aišku, kaip Seimo KRK seksis derėtis dėl kitų metų biudžeto melioracijos sektoriui. „Jam kaip ir ankstesniais metais tenumatyta skirti 10 mln. Eur. Tačiau esame įsitikinę, kad Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos polderiai yra civilinės saugos, o ne vien žemės ūkio objektai. Todėl jiems prižiūrėti finansavimas turi būti numatytas atskiroje biudžeto eilutėje“, – įsitikinęs A. Stančikas.
Seimo KRK pirmininko skaičiavimu, melioracijos sektorius iš biudžeto kasmet turėtų gauti bent 40 mln. Eur. O Aplinkos ministerijos užmojį šalies melioracijos sistemų grioviams sugrąžinti pirmykštį upelių pavidalą A. Stančikas prilygina Lietuvos grąžinimui į ledynmečio laikus.
