Iš Birštono muziejaus fondų. Prieš 75 metus, kai karas buvo čia pat
Nenutylėta diena
Visos istorinės praeities datos svarbios: ir šlovingos, ir tragiškos, nes visos jos mus auklėja ir moko. 1938 m. kovo 19 d. 12 val. Lietuva priėmė agresyvios Lenkijos reikalavimą užmegzti su ja diplomatinius santykius. Tų santykių nebūta nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. Lenkai, 1920 m. užgrobę Vilnių ir Vilniaus kraštą, dar labiau komplikavo abiejų valstybių santykius. Okupuotose žemėse lenkai persekiojo žmones, net juos žudė. Tarp muziejaus eksponatų yra vertinga nuotrauka. 1930 m. iš Jiezno krašto Liciškėnų kaimo kilęs mokytojas Antanas Daunoras (sėdi) nuvyko prie netoli Aukštadvario buvusios laikinosios demarkacinės sienos tarp laisvos ir okupuotos dalies. Visų pasienio policininkų ginklai nukreipti į okupantų lenkų pusę. Lietuvių nepasitenkinimas buvo pagrįstas. Beveik kiekvieną dieną pasienyje ar lenkų okupuotose teritorijose atsitikdavo tai, kas žemino mūsų tautos, mūsų valstybės garbę. Lietuviškų žemių okupacija, lietuvių persekiojimas, Lenkijos vyriausybės diktatas nulėmė tai, kad Lietuva buvo vienintelė iš Europos valstybių, kuri tada nepripažino Lenkijos.
Muziejuje yra Anapilin išėjusio žymaus Birštono žmogaus, tarpukario jaunalietuvio ir sportininko, tremtinio, disidento prisiminimai, surašyti keliolikoje knygų. Juos muziejui padovanojo dukra Vida Ašmantienė ir žentas prof. habil. dr. Leonas Ašmantas. Kai kurie šių atsiminimų jau išleisti leidiniais: „Gelbėk mus nuo pikto“, „Ir aš turėjau vaikystę“, „Meilė Lietuvai – nusikaltimas“. Šiuose prisiminimuose Vincas Laukevičius atskleidžia tų dienų nuotaikas ir realijas. Sugrįžkime į 75 metų praeitį.
„Kovo 11 d. apie 17 val. Alytaus apskrityje, ties Krasnykų kaimu, lenkų pasienio sargybos kareivis Serafinas, paėmęs laikinos sienos gairę, nešė ją į Lietuvos teritorijos pusę. Kareivis buvo įspėtas grįžti atgal, bet nepaklausė įspėjimo, negrįžo atgal. Buvo įspėtas apšaudant, ir vis tiek neklausė. Ir po įspėjamųjų šūvių vis tiek nešė gairę tolyn į Lietuvos pusę, kol pagaliau buvo mirtinai sužeistas. Kovo 12 d. Lenkija per savo pasiuntinį Taline įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatyvų reikalavimą per 48 valandas užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius. Per visas Lenkijos radijo stotis pasipylė puolimas prieš Lietuvą. Miestuose vyko didžiausios demonstracijos, su begaliniais šauksmais gąsdino Lietuvą. Maršalui E. Ridz-Smiglui kėlė ovacijas ir nenutrūkstamai šaukė: „do Kowno, do Kowno“. Lietuvos vyriausybė per radiją ir atsišaukimus, išmėtytus iš lėktuvų, ragino laikytis ramiai. Buvo teigiama, kad Vyriausybė daro viską, kad išlaikytų taiką. Padėtis įtempta, mūsų kariuomenė ir šaulių daliniai nuolat budi, pasiruošę žūtbūtinei kovai. Lenkų lėktuvai būriais skraido išilgai laikinosios sienos, kartais pažeisdami Lietuvos teritoriją. Mūsų lėktuvai irgi skraido pasieniu stebėdami lenkų pozicijas“ (Vincas Laukevičius. Meilė Lietuvai – nusikaltimas,V., 2010, P.199).
Lietuvos diplomatai operatyviai išsiaiškino visų Europos valstybių pozicijas, jeigu prasidėtų Lietuvos ir Lenkijos karas. Jos nebuvo palankios Lietuvai. Tik vėliau buvo sužinota, kad galimu karu būtų pasinaudoję naciai, kurie ruošėsi įsiveržti į Klaipėdos kraštą
Vincas Laukevičius atskleidė, kad Lietuvos Vyriausybė naktį iš kovo 18 į 19 dieną nutarė priimti lenkų reikalavimus ir užmegzti diplomatinius santykius. Tai buvo padaryta 1938 m. kovo 19 d. 12 val., kada ta žinia buvo įteikta per Lenkijos pasiuntinybę Taline. Taigi prievarta užmegzti diplomatiniai santykiai skaičiuoja 75 metus.
Lenkiška Birštono mozaika 1939-1940 m.
Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas smaugė Lenkiją iš dviejų pusių: ją draskė naciai ir sovietai. 15 000 lenkų karių peržengė Lietuvos sieną bėgdami nuo nacių. Jie buvo Lietuvos valstybės internuoti ir nukreipti į laikino buvimo stovyklas Palangoje, Rokiškyje, Vilkaviškyje, Alytuje, Ukmergėje, Kaune. Birštone buvo apgyvendinta per 3 000 lenkų karių. Jie buvo apgyvendinti vasarnamiuose, jiems vadovavo pulkininkas Benediktas Chlusievičius. Tai savo prisiminimuose pastebėjo ir Vincas Laukevičius: „Netrukus ir Birštonas susilaukė vėlyvų „poilsiautojų“ kariškomis uniformomis. Birštonas jau nebuvo panašus į kurortą, buvo tikra kariška stovykla. Miestelis ir kurortas perpildytas kariškių. Nieko daugiau nepamatysi, kaip tik vien kariškius. Iš aprangos matėsi, kad tai įvairių kariuomenės rūšių kariškiai. Ir tankistai, ir artileristai, pėstininkai, net policininkai ir dar visokių, kurių neįmanoma atskirti. Dauguma lenkų buvo apgyvendinti kurorto parke esančiose vilose ir vasarnamiuose, ten jų knibždėte knibždėjo“ (Ten pat, p. 250). „Bažnyčia vakarais per Rožančiaus mėnesį kaip per didžiausius atlaidus prisikimšusi būna. Vien tik lenų perpildyta. Tiek kareiviai, tiek karininkai kartu dalyvauja pamaldose. Tarp jų buvo keli kunigai, karo kapelionai. Vaikščiojo kariškomis uniformomis. Kasdien bažnyčioje laikydavo Šv. Mišias, sakydavo kariams pamokslus“ (Ten pat, p. 249).
Žingeidus lankytojas, apsilankęs Birštono muziejuje, išvys Birštono generalinio vystymo planą, kurį 1939-1940 m. ruošė internuotųjų lenkų karininkų grupė. Nemažai Birštone buvusių lenkų vėliau tapo žymiais mokslininkais, pasižymėjo kare su naciais. Visame pasaulyje buvo žinomas lenkų chemikas Stanislovas Portalskis (1920-2011, žymus Lenkijos disidentas, advokatas Tomas Targošas, žymus lenkų kariškis Bžozovakis ir kiti.
Dauguma Birštono vasarnamių nebuvo pritaikyti gyventi žiemą, todėl nuspręsta stovyklą iš Birštono iškelti. Jau 1939 m. lapkrityje internuotieji pradėti kelti į Vilkaviškio kareivines, o 1940 m. spalio 21 d. sovietai internuotuosius perkėlė į Vilkaviškį, iš kur vėliau buvo išsiųsti Į Sovietų Sąjungos rytus. Reikia džiaugtis, kad jie išvengė Chatynės. Vėliau jie įsijungė į generolo Anderso dalinius, kovojusius prieš nacius Vakarų fronte. Lietuvių neutrali laikysena, prasidėjus II pasauliniam karui, bei svetingumas Lenkijoje ir dabar labai vertinami.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
