home Aktualijos Etikos komisija – savam verslui proteguoti, arba Etikos kodeksas komisijos nariams negalioja

Etikos komisija – savam verslui proteguoti, arba Etikos kodeksas komisijos nariams negalioja

Vis dažniau savo gimtajame krašte išgirstame labai plačiai nuskambančius ir skirtingų nuomonių sulaukiančius lozungus, kviečiančius kovoti su korupcija, biurokratizmu ir, žinoma, su nusikalstamumu.

 

2016 m. rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, ko gero, taps žymiausi ne naujų Seimo narių antplūdžiu, bet ilgamečių mohikanų kritimo nelygioje kovoje su finansinėmis machinacijomis laikotarpiu. Seniai aiškios tiesos pagaliau tapo ne pajuokos, o konkrečių veiksmų objektu. Žinoma, ilgainiui šis laikotarpis tapo panašesnis į susidorojimo su oponentais laikotarpį. Deja, nereikia norėti, kad Lietuva, išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos jungo, per nepilną trisdešimtmetį lengvu rankos mostu pakeistų savo santvarką ir įprastą būtiniausių prekių „įsigijimą“ darbovietėse bei darbo vietos saugojimą pakeistų į dinamiškesnį verslo modelį, suteikiantį daugiau galimybių tobulėti, kilti karjeros laiptais ir užsidirbti daugiau. Net skandinavai neretai šypsosi, jog tai, ką jie kūrė porą šimtmečių, lietuviai nori turėti per porą dešimtmečių. Iš esmės jie – neteisūs. Lietuviai – viena gabiausių tautų, galinčių sukurti net ir sunkius dalykus protu sunkiai suvokiamu greičiu.

 

Tačiau Lietuva vis dar išgyvena sąstingį. Kodėl? Todėl, kad galimybė kurti ir vieta, kur galėtum kurti, – dvi būtinos, tačiau visiškai skirtingos sąlygos.

 

Galima, džiaugtis, kad Lietuva pasinėrė į korupcijos, biurokratijos bei nusikalstamumo mažinimo maratoną bei naujų – gabesnių ar labiau ambicingesnių asmenų iškilimą. Deja, kol santvarka vis dar tėra komunizmo ir kapitalizmo mišinys, šis apsivalymas neretai tampa ir susidorojimo su naująja santvarka įrankiu. Į šį apsivalymą įtraukiama ir žiniasklaida.

 

Dar prieš Sovietų Sąjungos kariuomenės alfa grupei įsiveržiant į Lietuvos radijo ir televizijos retransliacijos bokštą Vilniuje, Lietuvos žiniasklaida ištarė – mes laisvi. Lietuviškas žodis – vėl laisvas.

 

Nuo tos akimirkos žiniasklaidoje dirbantys žmonės visada jaučia atsakomybę ne valdžios atstovams, ne saugumo atstovams, bet skaitytojams. Komunistinė santvarka, kurioje galimybę egzistuoti suteikdavo pats faktas, kad esi nuolankus Sovietų Sąjungos pilietis, na ir, žinoma, faktas, jog iš tavo lūpų trykš tik meilė jau dešimtmečius okupacijoje mus laikiusiems svetimšaliams bei jų gerbėjams ir darbo įrankiams Lietuvoje. Deja, atėjus kapitalizmui, vietoj planinės ekonomikos atsirado tikroji ekonomika, kurioje už faktą „kiek liepta padaryti“ svarbesnis pasidarė faktas „kiek reikia padaryti“.

 

Žiniasklaida pradėjo rūpintis savo turiniu, nes nebeliko prievolės Lietuvos gyventojui įsigyti tai, kas prasilenkia su simpatijomis ir yra nepriimtina. Turiniu pradėjo rūpintis ir, pagal Sovietų Sąjungoje veikusią žurnalistų draugiją, įkurta Lietuvos žurnalistų sąjunga. Ilgametė patirtis paskatino įkurti ir atskirą Visuomenės informavimo etikos asociaciją. Tiesa, ilgainiui šios įstaigos narių tobulinamas, jos pačios kurtas, visuomenės informavimo etikos kodeksas daugeliui žiniasklaidos priemonių pasidarė panašus ne į etikos sąvokų rinkinį, bet į konkretų žurnalistinės cenzūros baudžiamąjį kodeksą. 2016 metais jį atnaujinus, žiniasklaida tapo jos pačios laisvės įkaite.

 

Deja, paaiškėjo, kad privačios, nors ir valdomas kolegialiai, asociacijos kurtas etikos kodeksas yra aukščiau ir už pamatinį Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą, ir už LR Konstituciją.

 

Teisti už akių – komunistinis palikimas ar naujas valstybės likvidavimo būdas?

 

Spalio 9 d. laikraštis „Naujasis Gėlupis“ iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos gavo spalio 3 d. priimtą Visuomenės informavimo etikos komisijos (VIEK) sprendimą dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimą, kuriame konstatuojama, jog laikraščio „Naujasis Gėlupis“ žurnalistė Roma Sinkevičiūtė pažeidė kodeksą vykdydama savo profesinę veiklą ir tuo pačiu dirbdama valstybės ar vietos valdžios institucijoje.

 

Gavę šį sprendimą iš pradžių juokais apsidžiaugėme, jog dar prieš metus laikraštį palikusi tikrai puiki žurnalistė grįžo dirbti atgal. Tačiau vėliau pasidarė neramu. Nes jį negrįžusi.

 

„Iš dangaus“ nukritus sprendimui, kuriame minimas laikraščio pavadinimas bei reikalaujama sprendimą paviešinti savo laikraštyje bei grasinama, jog to nepadarius sprendimas bus paviešintas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą, o išlaidas teks apmokėti laikraščiui, į situaciją pažvelgėme atidžiau.

 

Žinant, jog Etikos komisija, ginanti, sauganti bei puoselėjanti žiniasklaidos etiką, pati dažniausiai iš anksto perspėja apie pažeidimų nagrinėjimą ir juos nagrinėdama pasikviečia įtariamus asmenis, pasidarė keista, kodėl apie tai nieko nežinojome, o reikalavimą paviešinti sprendimą gavome... praėjus 6 dienoms po sprendimo. Juo labiau kad Komisijos darbo reglamente yra ir punktas, jog „apie Komisijos posėdį el. paštu pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, skleidėjui, rengėjui (jeigu rengėjas Komisijai yra žinomas).“

 

Ilgai ieškoti tokio sprendimo priežasties neteko. Apie tai, kad buvusi kolegė bei pats laikraštis „Naujasis Gėlupis“ bus apskųstas Etikos komisijai dėl to, jog... apskritai egzistuoja, girdime jau keleri metai. Tai girdime iš artimiausios kaimynės, toje pačioje teritorijoje leidžiamo laikraščio „Gyvenimas“ redaktorės Ramutės Šimukauskaitės aplinkos. Beje, ji – ir tos pačios Visuomenės informavimo etikos komisijos narė. Ją į šią komisiją delegavo Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių asociacija, kurioje ji užima Asociacijos valdybos narės pareigas.

 

Įtarimus, jog „Naujasis Gėlupis“ pateko į konkurencinės kovos, paremtos korupcija, pinkles, sustiprino Visuomenės informavimo etikos asociacijos atsakymas į klausimą, pagal kokius įtarimus taip sparčiai už akių buvo priimtas sprendimas ir kodėl laikraštis nebuvo informuotas apie tokį komisijos tyrimą ir neturėjo galimybės bent paaiškinti savo poziciją. Laikraščiui atsakyta, jog tai bus apsvarstyta kitame posėdyje, spalio 18 d. Remiantis reikalavimu per dvi savaites paviešinti sprendimą savo žiniasklaidos priemonėje, laikraštis pagal savo technines galimybes tai turėjo padaryti iki spalio 19 d. Trumpai tariant, „nukryžiuokite save, o mes (VIEK – aut. past.) dar pasvarstysime, ar pažeisdami savo pačių kurtą reglamentą galėjome priimti sprendimą už akių“...

 

Beje, skųsti sprendimą galima tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui. O pagal teismų praktiką Visuomenės informavimo etikos kodeksas nesuprantamai tampa aukštesnis už pamatinius LR įstatymus.

 

Nors LR Konstitucija bei LR Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ) suteikia teisę bet kuriam Lietuvos piliečiui kurti bei skleisti savo mintis – „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“ (LR Konstitucija, 25 str.), „Žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, tačiau ši teisė negali varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ (LR VIĮ, 3 str. 1 d.), Visuomenės informavimo etikos kodeksas šias teises labai paprastai apriboja savo 23 straipsniu – „Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje.“

 

Nors daug kam atrodo, jog šis straipsnis yra puikus būdas apriboti laikraščius nuo politinės įtakos, tačiau juo ribojama teisė skleisti savo informaciją ir... mokytojams. Ne tik mokytojams, bet ir dėstytojams, kultūros darbuotojams, medikams. Beveik visos Lietuvos Respublikos esančios mokyklos yra savivaldybių biudžetinės įstaigos. Visi universitetai, kultūros ir laisvalaikio centrai, teatrai, ligoninės, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos bei dar daug įvairių mus aptarnaujančių įstaigų – valstybės arba vietos valdžios įstaigos.

 

Tačiau tai nedraudžia žiniasklaidoje dirbti ir palankiai apie savo artimųjų veiklą rašyti LR Seimo narių, savivaldybių merų, tarybų narių ar šiaip politikų vaikams, sutuoktiniams, sugyventiniams ar giminaičiams, jeigu tik jie nepriklauso partijai.

 

Paaiškėjus, jog šiuo metu Prienų rajono savivaldybėje vyriausiąja specialiste ryšiams su visuomene dirbanti ir ne darbo metu apie kultūrinius renginius bei Prienų krašto žmones keletą straipsnių parašiusi mūsų buvusi kolegė tapo neetiška ir visai Lietuvai privalo būti paviešinta kaip smerktina etikos kodekso pažeidėja, nebežinome, kaip elgtis su kitais 20–30 mokytojų, kultūros darbuotojų ir sveikatos specialistų, kurie kas mėnesį papildo mūsų laikraščio puslapius. Atsižvelgiant į tai, kad pagal LR autorių ir gretutinių teisių įstatymą, norint viešinti konkretaus autoriaus darbą, reikia su juo sudaryti autorinių teisių įsigijimo sutartį, o pagal tokią sutartį Visuomenės informavimo etikos komisijai pripažįstant faktą, jog toks asmuo tampa laikraščio žurnalistu ir gali būti pripažintas kaltu pagal etikos kodeksą, mokytojai, kultūros darbuotojai bei sveikatos priežiūros specialistai, vadovaudamiesi LR Konstitucijos, LR VIĮ, 1990 kovo 11 dieną atkurtos Lietuvos valstybės Nepriklausomybės bei 1991 m. sausio 13-osios naktį išsaugoto tautiškumo suteikiama žodžio laisve, yra neetiški, Visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidėjai.

Susidaro įspūdis, jog Lietuvos valstybėje vis dažniau minimos iš Rytų atkeliaujančios informacinės atakos bei žiniasklaidos kontrolė yra vykdoma visai ne iš Rytų.

 

Kaip jau minėjome, toks tiesmukiškas VIEK tyrimas, sprendimas, lakoniškas atsakymas ir laiko vilkinimas privertė šiek atidžiau žvilgtelėti į situaciją.

 

Kodeksas nariams negalioja

 

Nors šįkart VIEK narė R. Šimukauskaitė nusišalino nuo šio klausimo sprendimo, vos prieš porą metų priimant kitą sprendimą, vadovaudamasi, matyt, savo asmeniniu kodeksu, nematė reikalo nusišalinti.

 

Ko gero, įdomiausia tai, jog Visuomenės informavimo etikos asociacijos nariams (tarp jų ir Nacionalinei rajonų ir miestų laikraščių asociacijai) 2016 m. vasario 29 dieną pasirašant atnaujintą, su papildytu 23-iu, politinę įtaką nustatančiu, straipsniu Visuomenės informavimo etikos kodeksą, komunikacijos ir rinkodaros direktore R. Šimukauskaitės vadovaujamame laikraštyje „Gyvenimas“ jau nuo 2015 metų pradžios dirbo... ilgametė socialdemokratų partijos narė, buvusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, Prienų globos namų direktoriaus pavaduotoja, tuometinė ir dabartinė Prienų rajono savivaldybės tarybos narė Angelė Bajorienė. Negana to, praėjus vos porai mėnesių, 2016 m. gegužės 7 dieną, ji tame pačiame laikraštyje išplatino savo, kaip socialdemokratės bei Tarybos narės, kreipimąsi į skaitytojus ateiti ir diskutuoti apie įvairias krašto problemas.

 

Žinoma, būtų galima teigti, jog laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė R. Šimukauskaitė to nežinojo, jei ne faktas, kad dar 2015 m. vasario 18 d. – prieš rinkimus į Savivaldybių tarybas – tame pačiame laikraštyje socialdemokratų partijos Prienų skyriaus lyderis kvietė rinkimuose balsuoti už jį ir už jo komandą, kurių gretose – ta pati A. Bajorienė.

 

Nors kandidatė į Savivaldybės tarybą aktyviai žurnalistika užsiiminėjo ir rinkiminiu laikotarpiu, 2015 m. kovo 1 d. pasibaigus rinkimams, komunikacijos ir rinkodaros direktorės veikla dar labiau suaktyvėjo, prasidėjo nauji projektai. UAB „Gyvenimas“ leidžiamame laikraštyje „Gyvenimas“ ir toliau plito naujosios darbuotojos straipsniai bei socialdemokratų partijos veiklos informacija, kurioje galima aptikti tos pačios žurnalistės pavardę. Tiesa, ypač stengtis aptikti jos straipsnių nereikia – visi jie toliau 5 puslapio nenukeliavo.

 

Reikia paminėti, jog naujasis Etikos kodeksas įsigaliojo tik 2016 vasario 29 d. ir pakeitė nuo 2005 m. balandžio 15 d. galiojusį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuriame apribojimas valstybinių, vietos savivaldos įstaigų bei politinių partijų nariams dar nebuvo įtrauktas. Tačiau tas pats 23-ias straipsnis žurnalistinę etiką saugojusios Etikos komisijos narės vadovaujamame laikraštyje, galiojant ir vienam, ir kitam kodeksui, – nebuvo aktualus. O panašu, kad 2017 m. gegužės 10 d. laikraštyje „Gyvenimas“ išspausdintas A. Bajorienės (kaip Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos konferencijos dalyvės, delegatės – aut past.) straipsnis „Moterys socialdemokratės bus aktyvesnės“, įrodo, kad toks „lygesnių už lygesnius“ principas tik stiprės.

 

Tiesa, LR Konstitucijai ir LR VIĮ prieštaraujantis etikos kodeksas – dar ne viskas, kas pažeidžiama Etikos komisijos narės laikraštyje.

 

Administracinių nusižengimų kodeksas? Rinkimų politinės kampanijos reglamentas? Munduras panaikina viską!

 

2017 m. vasario mėnesį spausdinome straipsnį „Birštono savivaldybė „iššovė į orą“ 5000 eurų (bendra suma gali viršyti 50 000 eurų“. Iš pradžių buvusi linksma, daug kam tiesiog juokinga, korumpuota schema, prisivertus pasidomėti atidžiau, o susidūrus su visišku cinizmu bei pasityčiojimu, ir atlikti žurnalistinį tyrimą, pasirodė nebejuokinga. Tiesa, po šio straipsnio vėl „tiesiai per aplink“ gavus grasinimus Etikos komisijos kumščiu nuo tos pačios adresatės, tapo aišku, jog ir pati Etikos komisijos narė, ir Birštono savivaldybė, nors ir tobulėjanti bei atsinaujinanti, vis dar su savo požiūriu vėluoja vieną kitą dešimtmetį ir be specialiųjų tarnybų įsikišimo niekur ir nepasiskubins.

 

O iš esmės, kodėl turėtų pasiskubinti? Kam skubėti, jeigu situaciją valdo jokios institucijos neprižiūrimoje ir LR įstatymams nepavaldos Etikos komisijoje sėdintis asmuo?

 

Kiekvieną gruodžio mėnesį Birštono savivaldybė organizuoja laikraščio neįgaliesiems bei socialiai remtiniems asmenims savivaldybės teritorijoje prenumeratos pirkimą. Nei daug, nei mažai – 400 vienetų kartą per savaitę leidžiamų laikraščio „Gyvenimas“ priedų „Birštono versmė“. Turbūt neverta nė rašyti apie šio konkurso, kurio kasmetinė bendra vertė siekia apie 5000 eurų, kuriozus. 10 metų prenumeruojamam priedui ne tik „rengiamos“ fiktyvios skaitytojų apklausos, bet ir dirbtinai mažinama vertė, iš prenumeratos kainos išskiriant pristatymo išlaidų kainą. Trumpai tariant, atskirai perkamas popierius, atskirai jo pristatymas. Klausimas, žinoma, kas būtų pristatoma, jei nebūtų perkamas pats priedas, o kai padalini 5000 per pusę, jau ir suma ne tokia baisi. Be to, sunkmečiu Birštono savivaldybė visada ras ką parduoti. Pavyzdžiui, sanatoriją „Versmė“. Tą patį gruodį buvo prenumeruojamas laikraštis, tą patį gruodį buvo bandoma „išparceliuoti“ sanatoriją, prisidengiant biudžeto deficitu. Reikia džiaugtis, jog dalies Birštono savivaldybės tarybos sveiko proto, žiniasklaidos bei pačių birštoniečių įsikišimo dėka šitą beprotystę pavyko sustabdyti, biudžete atsirado lėšų, o viena geriausių Lietuvos reabilitacinių sanatorijų „Versmė“, užuot buvusi sunaikinta, neatsigina klientų ir pradeda ruoštis renovacijai.

 

Tačiau vėlgi sudomino pats prenumeruojamas laikraštis. Bandant suprasti, dėl kokios priežasties Birštono savivaldybė tūkstančių žmonių labui dirbančią sanatoriją linkusi saugoti mažiau nei privačios įmonės leidžiamą laikraščio priedą, ir atidžiau pažvelgus į priedą teko vėl sunerimti. Be antraštės „Birštono versmės“ nepavyko rasti absoliučiai jokių šį priedą leidžiančios redakcijos ar apskritai su šiuo priedų susijusių kontaktinių bei faktinių duomenų. Negana to, vos ne kiekviename priede buvo ir Prienų rajono savivaldybei skirta informacija, skelbimai.

 

Pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 32 str. 3 d. „Kiekviename leidinyje turi būti nurodyti Valstybinio standarto nustatyti leidybiniai duomenys ir tarptautinis standartinis dokumento numeris (ISBN, ISSN, ISMN).“ O kaip patvirtino Tarptautinės ISSN agentūros Paryžiuje koordinuojama ISSN Lietuvos agentūra, nei laikraštis, nei laikraščio priedas negali būti atskirai platinamas, jeigu jis nėra registruotas ir neturi savo unikalaus kodo. Tai draudžia ir Lietuvos Respublikos įstatymai.

 

Tuo tarpu nepriklausoma, žurnalistų etikos priežiūrai skirta valstybinė Lietuvos žurnalistų etikos tarnyba patvirtino, jog „Lietuvos standarte nustatytų kitų leidybinių duomenų spausdinimo tvarkos pažeidimas ir (ar) tarptautinio dokumento standarto numerio (ISBN, ISSN, ISMN) nenurodymas užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 135 straipsnio 3 dalį.“

 

Tuo tarpu visai prenumeratos „operacijai“ jokie duomenys Birštono savivaldybės administracijai nebuvo reikalingi. Kaip tuo metu teigė Birštono savivaldybės administracijos atstovas A. Grušelionis, „Birštono savivaldybės administracija nėra laikraščio „Birštono versmės“ leidėja ir jai nežinomi su šiuo spaudos leidiniu susiję duomenys. <...> Taip pat informuojame, kad Birštono savivaldybės tarybai 2016 m. gruodžio 22 d. priimant Jūsų prašyme minimą sprendimą Nr. TS-210 ,,Dėl spaudos leidinio prenumeratos neįgaliesiems, pensinio amžiaus sulaukusiems ir socialiai remtiniems asmenims“, Jus dominanti laikraščio „Birštono versmės“ informacija Savivaldybės tarybai nebuvo reikalinga“.

 

Laikraščiui „Naujasis Gėlupis“ gavus Birštono savivaldybės reikalavimą paneigti klaidingą informaciją, o redakcijai su pagrįstais argumentais atsisakius tai padaryti, jau peržengus 2017 m. slenkstį, Birštono savivaldybės taryba savo sprendime dėl šios prenumeratos pakeitė žodį „laikraštis“ į žodį „priedas“. Neaišku, kas savivaldybės administraciją konsultavo taip padaryti, bet tokiu sprendimu Taryba tik patvirtino, jog Savivaldybė užprenumeravo LR įstatymams nusižengusios ir vis dar jiems nepaklūstančios leidyklos laikraštį. Ir tai jau daro 10 metų.

 

Kad laikraščio turinys, ypač alsuojantis politiniu oru, yra neatsakingas prieš LR įstatymus liudija ne kas kita, o LR vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) rinkimų politinės kampanijos Politinės reklamos stebėsenos duomenų ataskaitos. Etikos komisijos narės leidžiamame laikraštyje „Gyvenimas“ politinės kampanijos, agitacijos pažeidimų (ir ne po vieną) fiksuojama kone per kiekvienus rinkimus. Kai kur kalti būna agitacinę informaciją parengę kandidatai, kai kur – pagal VRK tvarką nustatytos ženklinimo bei vertinimo tvarkos nesilaikantis laikraštis.

 

 

Reikalavimų vykdymas

Tenka pripažinti, jog daug kam iš šalies atrodanti turtinga ir įtakinga žiniasklaida dėl bendruomeniškumo, laikmečio bei tos pačios kintančios santvarkos kelią į saulę skinasi tikrai nelengvai ir išgyvena tikrai gana sunkius laikus. Emigracija į kitas šalis išveja ne tik statybininkus ar kitų inžinerinių specialybių specialistus, bet ir žurnalistus. Mažas gabių specialistų pasirinkimas regionuose tiesiogiai veikia ir jų atranką. Viešosios informacijos skleidėjai stengiasi pritraukti visus gabius bei apskritai galinčius sklandžiai kurti specialistus ir taip išlaikyti atokių kraštų bendruomeniškumą.

 

Deja, vis dar valstybėje verdanti korupcija bei nevienodas skirtingų asmenų vertinimas tik didina atskirtį, nepriklausomai nuo darbo kokybės.

 

Kaip galima pasitikėti Visuomenės informavimo etikos komisijos, kurios nariai patys pažeidinėja savo kurtą Etikos kodeksą, sprendimais, ko gero, teks spręsti kiekvienam pagal savo asmeninę etiką.

 

Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimas išspausdinti Etikos komisijos sprendimo nuorašą yra numatytas ir LR visuomenės informavimo įstatyme, o redakcija „Naujasis Gėlupis“ nėra suinteresuota, kad dar vienas nurodyme atlikti šią prievolę paminėtos radijo stoties ( nors ji ir neturi didžiausią auditoriją turinčios radijo stoties statuso) atstovas Etikos komisijoje gautų iš to pajamas, viešina šį LR Konstitucijai, LR Visuomenės informavimo įstatymui prieštaraujantį, pažeistu Visuomenės informavimo etikos asociacijos darbo reglamentu priimtą Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimą.

 

Jau beveik baigus rengti laikraščio numerį, kuriame viešinome šį sprendimą, iš Visuomenės informavimo etikos komisijos (VIEK) paprašę komisijos komentaro, gavome laišką, jog šią informaciją VIEK apsvarstys 2017 m. lapkričio 7 d. posėdyje. Kartu... su mūsų jau spalio 9 d. pateiktu paklausimu, kodėl nebuvome informuoti apie posėdį ir kokį pažeidimą padarėme. Į šį klausimą VIEK žadėjo atsakyti dar spalio 18 d. posėdyje.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close