Savo kraštą reikia pažinti ir branginti

Kovo 10 dieną Matiešionių krašto bendruomenės nariai susirinko į konferenciją „Matiešionių krašto bendruomenės telkimas krašto pažinimui ir puoselėjimui“. Renginyje dalyvavo ir Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, tarybos narė Birutė Vokietaitienė, seniūnas Jonas Kederys Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė.

Šis susibūrimas buvo skirtas aptarti ir pristatyti įvykdytam projektui pagal Vietos plėtros strategijos „Birštono savivaldybės vietos plėtros strategija iki 2013 metų“ II prioriteto gyventojų skatinimas pagal priemonę „Kaimo gyventojų gebėjimų ugdymas, saviraiškos ir pilietiškumo skatinimas“.

Matiešionių krašto bendruomenės pirmininkė Jolanta Mizgerienė apžvelgė atliktus darbus, pasidžiaugė žmonių geranoriškumu ir noru konkrečiais darbais prisidėti prie savo gyvenamosios vietovės puoselėjimo.

Bendruomenė apima 8 kaimus, kuriuose yra nemažai įdomių žmonių, istorinių ir kultūrinio paveldo objektų, apie kuriuos turėtų sužinoti visuomenė. Pasak pirmininkės, visi bendruomenės nariai aktyviai prisidėjo savo darbu, dalyvaudami talkose ir organizuodami ekspedicijas.

Bendruomenės namuose taip pat vyko darbas. Vieni rinko medžiagą, rašė tekstus, vyresnieji pasakodavo savo prisiminimus ir istorijas. Kaip sakė J. Mizgerienė, nemažai tekstų buvo panaudota iš Teresės Murauskaitės rašytų straipsnių apie Matiešionių kaimo žmones. Parengta jų elektroninė versija.

Bendruomenės nariai dalyvavo 3 ekspedicijose, organizavo talkas Naudžiūnų ir Žemaitkiemio senkapiams tvarkyti. Iš projekto lėšų (3 1250,00 Lt) įsigijo žolės pjovimo traktoriuką, krūmapjovę, vejapjovę, motopjūklą, vejos karpymo žirkles.

Rengiant ekspedicijas, vaikštant po kaimus ir sodybas, norint viską užfiksuoti ir įamžinti, irgi reikėjo priemonių. Bendruomenė nusipirko fotoaparatą su priedais, nešiojamąjį kompiuterį su programomis ir priedais.

Susirinkusiems į konferenciją bendruomenės nariams ir svečiams buvo įdomu susipažinti su parengta ekspedicijų medžiaga. Apie pirmąją ekspediciją po Matiešionių ir Dzingeliškių kaimus, vykusią 2012 metų balandžio 27 dieną, pasakojo Birutė Laukevičienė.

Ekspediciją pradėjo nuo medžiotojų poilsiavietės, pakeliui aplankydami sėklinių maumedynų plantaciją ir Lietuvos vardo tūkstantmečio ąžuolyną, pasodintą prie garsiojo kalbininko Jono Kazlausko tėviškės. Plačiau B. Laukevičienė kalbėjo  apie J. Kazlausko gyvenimą ir nuveiktus darbus, sodybos atkūrimą ir tvarkymą.

Buvo praeita pro Jono Pačėsos rankomis pastatytą kaimo kryžių, užsukta į kaimo dainininkės ir pasakotojos Marcelės Židelevičienės kiemą, pasisvečiuota pas Antaną ir Albiną Revuckus, Albiną Pikienę. Ekspedicijos dalyviai ėjo ir pro buvusią Dzingeliškių pradžios mokyklą, apsilankė ir pas Eleną Palionienę, kurios vyras Petras Palionis tarnavo ulonų pulke.

Toliau kalba ėjo apie buvusią Žiūkų sodybą, kurioje nuo 2006 metų vyksta kaimo teatrų festivaliai.

Apie aplankytus žmones ir surinktą medžiagą Puzonių, Panartiškių ir Šūtupio kaimuose pasakojo J. Mizgerienė.

Puzonių kaime gyvena daugiau gyventojų, o štai Šūtupyje pūpso tik 2, Panartiškėse – viena vienintelė sodyba. Pro Puzonis ėjo senasis Vilniaus-Varšuvos kelias, kurį ir dabar galima atsekti iki pat Nemuno, kur buvo pastatytas tiltas. Atrodo, kad tai paprastas kaimo keliukas, tačiau čia nėra jokių duobių, padarytas geru pagrindu.

Puzonyse kaimo kryžių pastatė Remigijus Narankevičius ir Virginijus Pajaujis.

Išvykos metu buvo užrašyta istorija pagal Motiejaus Žiūko pasakojimą apie tai, kad 1945 metais Nemune ties Puzonimis nuskendo laivas.

Senieji kaimo gyventojai dvigubą Nemuno kilpą vadino Bukta. Nemunu ėjo siena su Prūsija. Miškais apaugusi Birštono kilpa buvo puiki vieta kontrabandininkams. Buvo kalbų ir apie plėšiką Pruselį, kuris šiame krašte garsėjo savo ne itin gerais darbais.

Už Šūtupio upelio yra dvi Galinių sodybos. Vienoje jų gimė ir augo garsus botanikas mokslų daktaras Vytautas Galinis. Namo viduje Jono Mažeikos iniciatyva  įrengtas muziejus, kuriame patalpintos įvairios nuotraukos, augalų herbariumai ir kita vertinga medžiaga.

Kita įdomi vieta Puzonyse yra medžio drožėjos Rimantės Butkuvės sodyba, prie kurios prasideda „Angelų kelias“, medyje yra „Surišto angelo“ skulptūrėlė. „Angelų kelias“ sudarytas iš 14 angelų skulptūrėlių, pritvirtintų medžiuose. Drožėjos sodyboje pilna angelų, matome juos ir žiūrinčius pro langą, pasitinkančius ir palydinčius…

Trečiąją ekspediciją po Naudžiūnų ir Žemaitkiemio kaimus pristatė Daiva Valatkienė. Šioje ekspedicijoje dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet ir daug žinančios apie šio krašto žmones ir jų gyvenimą Birštono muziejaus padalinio vadovė, laikinai atliekanti direktorės pareigas Roma Zajančkauskienė bei Nemuno kilpų regioninio parko darbuotoja Dainora Šaltienė.

Pirmiausia apžiūrėjo seną kryžių, kuris Naudžiūnų miško pakraštyje slėpėsi nuo žmonių akių ir apie kurį žinojo tik D. Šaltienė. Kodėl ir kokia proga jis buvo pastatytas, vietiniai gyventojai paaiškinti negalėjo. Įdomu tai, kad jis ne tik kad mažai matomas, bet ir nusuktas nuo kaimo. Nors ir senas, supuvęs, bet su tam tikrais simboliais, be to, prižiūrimas.

Ekspedicijos nariai užsuko ir į senovišką Prano Žiūko sodybą, kurios pastatai išsidėstę toli vienas nuo kito. Manoma, kad taip buvo galima apsaugoti kitus statinius nuo kilusio gaisro.

Senosiose Naudžiūnų kapinaitėse nelaidojama jau nuo 1912 metų, jų vietą ženklina lentelė su užrašu.

Prie sankryžos stovi buvusios senos Naudžiūnų mokyklos pastatas, dabar priklausantis Birštono vienkiemio gyventojui Pranui Kučinskui. Pastatai nenaudojami, benykstantys, tačiau jų ir čia gyvenusių žmonių istoriją verta žinoti.

Netoli paėjus prie kelio stovi kryžius partizanams, žuvusiems 1954 rugpjūčio 18 dieną.

Daug įdomybių pulkelis keliautojų sužinojo apsilankę buvusio kalvio Antano Žiūko sodyboje. Čia pamatė ne tik senos kalvės įrenginius, bet ir naujoviškesnį pritaikymą elektra.

Gražiai D. Valatkienė pasakojo apie senovišką dviejų galų Monikos ir Adelės Kederyčių sodybą, šalia esančius Žemaitkiemio senkapius ir gražų vaizdą į Naravų kaimą anapus Nemuno. Išvyka pasibaigė linksmai – buvęs kaimo muzikantas, taip pat kalvis Juozas Deltuva palinksmino smagiomis melodijomis, leido ne tik atsipūsti, bet ir pašokti, o paskutinė aplankyta Morta Kederienė pasakojo apie senovinius papročius ir kaimo tradicijas.

Besiklausydamas bendruomenės surengtų ekspedicijų dalyvių pasakojimų, supranti, kad dar labai daug ko mes nežinome apie tą kraštą, kuriame gyvename. Todėl reikia skubėti, pakol yra kam apie tai papasakoti.

Pristačius projektą, Birštono seniūnijos seniūnas Jonas Kederys Vietos veiklos grupės vardu padėkojo bendruomenei už aktyvią veiklą, už atliktus darbus, dalyvavimą talkose gražinant ir tvarkant viešąsias erdves.

J. Aleksandravičius pasidžiaugė bendruomenės iniciatyvomis, paskatino ir toliau veikti, ieškoti programų, dalyvauti ir rengti projektus, o krašto istoriją rašyti kasdien.

V. Petkevičienė pastebėjo, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir apie kiekvieną galima parašyti istoriją. Kas buvo seniau, reikia dar spėti surinkti, užrašyti, kol yra kas pasakoja, tačiau reikia rašyti ir tai, kas vyksta dabar bendruomenėse. Po keliasdešimt metų tai bus vertinga patirtis.

Po renginio bendruomenės vyrai visus konferencijos dalyvius pavaišino ant laužo išvirta medžiotojų sriuba. Visiems kartu ją srėbti buvo nepaprastai skanu.

Stasė Asipavičienė