Aplankykime piliakalnius
Kiekvienais metais, minint Europos paveldo dienas, Birštone vyksta įdomūs ir prasmingi renginiai. Šiemet Europos paveldo dienomis, kurių tema „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“. Birštono krašto muziejuje buvo pristatyta nauja interaktyvi programa „Kelionė po Birštono piliakalnius“.
Muziejaus direktorė Vilijeta Šalomskienė, pristatydama Europos paveldo dienų temą, priminė, kad taip siekiama jaunimą, ypač moksleivius, paraginti labiau domėtis tiek savo, tiek kitų Europos šalių kultūriniu paveldu. Dėmesio centre yra archeologinės vietovės, tokios kaip dvarai, piliakalniai, senos sodybos, sakraliniai statiniai, jų ryšys su kultūriniu kraštovaizdžiu. Lietuvoje dar yra nemažai idiliškų vietovių, susietų su gamta, istorija, legendomis ir kt. Jas reikia išsaugoti ateities kartoms. Pasak direktorės, kultūriniame kraštovaizdyje išskirtinę vietą užima piliakalniai. „Kai kurie piliakalniai gali būti nepastebimi paprastai žmogaus akiai, bet po archeologinių tyrinėjimų atrandama daug įdomios istorijos, daug kitokių daiktų, nukeliančių į senus laikus“, – kalbėjo V. Šalomskienė.
Naujoji įdiegiama programa skirta susipažinti su Birštono kultūriniu kraštovaizdžiu, kaip teigiamu žmogaus ir aplinkos darnaus sambūvio rezultatu, jo įvairove, raida ir verte.
Interaktyvi programa leidžia virtualioje erdvėje pakeliauti po visus Birštono savivaldybės teritorijoje esančius piliakalnius.
Naująją programą pristatė muziejaus direktorės pavaduotojas Vytautas Šeškevičius.
Jis paminėjo, kad anksčiau Lietuvoje buvo iki 1000 piliakalnių, dabar daugiau ar mažiau žinoma (užregistruota) 840, iš kurių tik apie 200 ištyrinėti.
Iš Birštono savivaldybės teritorijoje esančių piliakalnių svarbiausias yra padavimais bei legendomis apipintas Vytauto kalnas arba Vytauto piliakalnis. Jis, be abejo, buvo svarbus strateginis objektas, ginant Birštono pilį. Kaip sako istorikai, Birštono pilyje po Žalgirio mūšio ilsėjosi Vytautas Didysis, čia, Nemuno kilpose, medžiodavo Lietuvos didikai, suvarę žvėris nuo Trakų į Žvėrinčiaus mišką.
Daugiau yra ištyrinėtas Paverknių piliakalnis, įsikūręs prie pat Verknės upės. Kasinėjimo metu čia buvo rasta įdomių daiktų, taip pat lobis su žalvariniais papuošalais, strėlės, kirvukų dalys.
Babronių, Nemajūnų, Šilėnų, Šaltinėnų, Matiešionių piliakalniai dar mažai žinomi, netyrinėti. Pelėšiškių piliakalnis net neužregistruotas.
Ne visi piliakalniai tvarkomi ir pažymėti kaip lankomos vietos. Daugiausia prie piliakalnių tvarkymo prisideda Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius, „Bočių“ bendrija ir kaimų bendruomenės.
V. Šeškevičius paminėjo, kad naujoji programa dar neužbaigta, dar bus renkama ir pateikiama daugiau žinių apie esamus piliakalnius.
V. Šeškevičius susirinkusiems pasakojo ir apie senovinius mineralinio vandens šaltinius. Mineraliniais vandenimis Birštonas pradėjo garsėti 1846 metais, kai jo vandenimis buvo pagydyta ligonė. 1878 m. buvo atrastas „Viktorijos“ vardu pavadintas mineralinio vandens šaltinis (dabar „Vytautas“).
Taip pat buvo prisiminta istorija, kaip įsikūrė pirmoji sanatorija, koks mineralinis vanduo naudojamas gydyklose, kokį mineralinį vandenį geriame.
Pranešime buvo paminėta, kad Birštonas stovi ant mineralinio vandens kupolo, pačiame mieste gėlo vandens nėra, jis tiekiamas iš gręžinio, esančio už 7 km.
Apie mineralinį vandenį buvo pateikta nemažai klausimų, nes šiame renginyje dalyvavo svečiai iš Jonavos aktyvių žmonių draugijos, kurie domėjosi ne tik piliakalnių istorijomis, bet ir mineralinio vandens savybėmis.
Birštono kultūros centre atidaryta Alberto Švenčionio paroda „Legendos ir piliakalniai“. Paroda veiks rugsėjo 14–spalio 10 dienomis (Jaunimo g. 4, Birštone).
