home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Per gimtinę vėl keliauja rudeniškas lietus – ko gero, pats lietuviškiausias Lietuvos krašto elementas.

 

Mūsų tautos protėvius irgi nuolat kamavo nesibaigianti dargana – tai mena netgi etninė simbolika, kurioje su kaupu to, ką mūsų tauta mylėjo labiausiai – saulės. Kai karštųjų šalių ties mūsų planetos pusiauju, ypač Afrikoje, tautosakoje pilna apeigų, dainų, maldų bei simbolikos, kuri mena meilę lietui – bent smulkiam vandens lašui jo ištroškusiose dykumose, lietuvių tautosakoje dominuoja saulė. Ir nuo saulės pabundanti gamta.

 

Deja, dabar ji Lietuvoje gęsta. Išdalinusi brandos vaisius ir nuriedėjusi paskutinius savo gyvenimo rato metrus, gamta pasiners į žiemiškąją mirtį. Baigsis dar vienas gamtos ciklas, paslėpdamas tai, kas jau atgyveno, ir besiruošiantis sprogimui – dar vienam, išsižioti verčiančiam, magiškam ir akimirksniu įvykstančiam gamtos atgimimui. Gamtos atgimimui – naujiems lapeliams, daigams ir žiedams.

 

Iš gamtos galima daug ko pasimokyti. Dažnai žmogus kenkia gamtai arba ją pritaiko savo reikmėms, vis labiau pabrėždamas, kad jis – protingiausia būtybė. Bet niekad neįvertina to, kad gamta, mūsų planetoje atlaikiusi visus sunkumus, egzistuoja jau milijardus metų. O žmogus? Žmogus gyvena kelis dešimtmečius. Ir tuos – kas naktį užrakindamas duris ir bijodamas nesulaukti ryto.

 

Labai smagu žiūrėti, kaip žmogus didžiuojasi pastatęs gigantiškus statinius pavergdamas gamtą. Ir smagi piktdžiuga apima žiūrint, kai žmogus išsigandęs tvirtina, kad nebežino, kaip suvaldyti šių statinių griūtį.

 

Džiaugiamės, jog pavyko pastatyti namą, bet ar žinome, kaip juda tai pačiai gamtai paklūstanti žemė? Ar žinome, kiek laiko nesustabdomą judėjimą atlaikys mūsų namo pamatai?

 

Gyvename aplink Nemuną, kurį maitina ne tik atbėgusi srovė iš už Baltarusijos valstybės sienos, bet ir aplink esantys šaltiniai, požeminiai mineralinio ir geriamojo vandens tvenkiniai. Todėl labai greitai galime pastebėti kintantį gamtos ir žmogaus jėgų santykį. Antai, džiaugiamės renovuojamu Stadiono mikrorajonu Prienuose. Namai gražėja, jų fasadai puošiasi šiltomis spalvomis. Tačiau spalvos – ne pamatai.

 

Žmogus, nusprendęs įveikti gamtą, dažnai ją įveikia net nemąstydamas apie pasekmes, kurios išryškės ne po keleto dienų, bet po kelių dešimtmečių. Ir dabar per daug niekas nesigilino į istorinį Prienų miestelio faktą, jog šiame mikrorajone bolavusioje pelkėje buvo įrengtas miestelio stadionas, nes pastatų statyti – nerizikuota. Deja, atėjus penkmečio planų laikams, pastatai iškilo. Kaip iki šiol mena statybose dalyvavusieji – ant tos pačios pelkės. Keisti gruntą ar gilinti pamatus – nebuvo laiko... Šį faktą dabar mena tie patys pastatai – daugiabučiai skilusiomis sienomis ir trūkusiais pamatais, kas greitai slepiama po šiltinimo medžiagomis ir dažais. Klausimas – ar ilgam?

 

Gaila, jog panaši situacija ir visos Lietuvos gyventojų pamėgtame Birštono kurorte. Tiesa, nauji pastatai čia dar tik kyla. Paaiškėjus, jog naująjį Birštono sporto centrą gali semti gruntiniai vandenys, jame bus įrengti siurbliai, kurie išlaikys centrą sausą. Klausimas – ar ilgam?

 

Dažnai nuvertiname gamtą ir jos dėsnius. Dažnai neišmokstame paprastų pamokų iš tos pačios gamtos.

 

Kaip ir dabar, baigiantis dar vienam gamtos ciklui, nesuprantame jo esmės. Nesuprantame, kas gamtą visada vedė į priekį. Kodėl gamta jau milijardus metų vis atgimsta? Kodėl medžiui reikia naujų, jaunų, dar daugiau deguonies galinčių iš gamtos paimti lapų? Kodėl kiekvienas plėšrūnas taip saugo savo jauniklius, ateityje tapsiančius stipriais gaujos medžiotojais?

 

Keista, kai girdi kalbant, jog Lietuvos ekonomika atsigautų, jei į tėvynę grįžtų visas išvažiavęs jaunimas. Keista, kad tai kalbama tuomet, kai iš Lietuvos vis dar rieda jaunimo pilni autobusiukai. Keista, kad tai kalbama, kai mokslas Lietuvoje yra mokamas. Keista, kad tai kalbama tuomet, kai švietimo įstaigos jaunimą ruošia egzaminams, o ne gyvenimui, kai valstybės įstaigoms vadovauja kadencijų skaičiaus „rekordininkai“, teturintys neakivaizdinių studijų diplomus, o jaunimas, ką tik baigęs mokslus ir atlikęs su specialybe susijusią praktiką, vertinamas kaip „be patirties“. Keista, kad jie „patirties“ gali įgyti tik dirbdami... ten, kur jų nepriima...

 

Nekeista, kai neturime jaunimo, kuris negavęs paramos turėtų bent menkiausią norą čia pasilikti.

 

Mėgstame žiūrėti dokumentinius filmus, kaip kurios nors rūšies gyvūnų jaunikliai subrendę užima tėvų pareigas. Subrendę, o ne tada, kai tėvai numiršta... Subrendę jaunikliai įgyja patirties ir gali pasirūpinti ne tik savimi, ne tik savo palikuonimis, bet ir silpstančiais tėvais...

 

Akivaizdžiai matome gamtos dėsnius, tačiau rašytais ir nerašytais įstatymais naikiname savo jaunimą ir nesuprantame, kodėl jo mažėja. Skaičiuojame kadencijas, o ne jaunatviškus proveržius į priekį.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close