Redaktoriaus savaitė
Prieš akis – gražus, auksinis ruduo. Vos keletas akimirkų, ir galėsime grožėtis auksiniais medžių lapais, šnarančiais vėjyje ir besisupančiais saulės spinduliuose. Kaip gražu! Kartais vadindami žmogų „gyvu auksu“ susimąstome tik apie jo dvasines dorybes. Apie tai, kaip jo protas sugeba padėti kitam ir kurti tą, tiesiog „mirtinai“ reikalingą grožį ir gėrį. Tačiau patys suprantame, jog „gyvo aukso“ nebūna.
Ir tik rudenį, patį liūdniausią metų laikotarpį, net nepamąstome, kad tą „gyvą auksą“ galime pamatyti ne tik geruose darbuose. Pažvelkite į auksiniais lapais pasipuošusį medį tada, kai jį lengvai kedena rudens vėjas. Pažvelkite į jį tada, kai ryškūs, raustančios saulės spinduliai, kiaurai perskrosdami retėjančią medžių lają, raudonu gaisru atsimuša į vėjyje siūbuojančius aukso spalvos lapus. Pažvelkite, kaip medis sušvyti visomis auksinio spektro spalvomis, kaip raudoniu nudažyti auksiniai lapai atgyja. Atgyja ir sužvilga. Tarsi „gyvas auksas“.
Ar pamenate, kai pirmoji mokytoja padavė didelį geltoną lapą, iškarpytą panašiais į tėčio pjūklą dantimis? „Tai klevo lapas.“
Lapas, kuris seks paskui mus visą gyvenimą. Visą mūsų egzistencinį žmogiškąjį gyvenimą. Žmonės gyvena trumpiau nei klevai. Jiems skirta mažiau laiko.
Laikas. Ar žinote, kas tai?
Norėdami apibūdinti laiką, visuomet akimis susirandame laikrodžio ciferblatą ir pradedame samprotauti apie minutės vertės padalą. Tačiau ar galėtume laiką apibūdinti be ciferblato? Be to laikrodžio, kurio amžius mūsų pasaulyje dar nesiekia nė 700 metų? Prieš nepilnus 6000 metų žmogus atrado galimybę naudotis saulės laikrodžiu ir 5000 metų gyveno remdamasis tik įvairiais, dabar jau archajiškais ir „pirmykščiais“ vadinamais prietaisais. Ir tik prieš kelis šimtus metų „minutinė“ padala įgijo žmonijos pagarbą. Tačiau ar laikas ir yra ta „minutinė“ padala?
Prisiminkime, kaip nuobodžiaudavome vaikystėje. Turėjom laiko daugiau, negu jį galėjo pakęsti mūsų kantrybė. Kaip jis lėtai slinkdavo! Rodės, niekad neateis ta diena, kai mes galėsime lygiai taip pat kaip ir mūsų tėvai mėgautis tokiu dalyku kaip, pavyzdžiui, …laisvė. Laisvė eiti, žaisti, valgyti, miegoti, nemiegoti, vadovauti. Priimti sprendimus, kurie, mūsų nuomone, buvo geresni nei tėvų.
Ir kaip dažnai iš tėvų ar artimųjų teko išgirsti: „Neturi ką veikti, tai prisigalvoji nesąmonių“.
Kaip dažnai užaugę sakome, kad nebeturime laiko? Kaip dažnai sakome, kad laikas bėga per greitai? Kaip dažnai norime vėl tapti vaiku, kuris pirmą kartą rankose laikė auksinį klevo lapą?
Ar dažnai, laukdami to sulėtėjimo, susimąstome, kad laikas mums nebesulėtės?
Visas pasaulio laikas priklauso mums. Jis nėra susijęs nei su vienu pasaulio laikrodžio ar sudėtingai išreiškiamomis visatos egzistencijos konstantomis. Laikas yra tai, kaip mes jį naudojame, kaip mes jį leidžiame, kiek mums jo duota.
Kiekvienas turime savo gyvenimo ratą, kuris visą laiką sukasi. Vienų tas ratas didesnis, kitų – mažesnis. Bet visų mūsų gyvenimo ratas sukasi vienodai. Klausimas tik vienas – kiek spėsime nuveikti per vieną rato krustelėjimą?
Ar spėsime pasodinti vieną gėlę, ar dvi. O gal dešimt? Skirkite sau 15 minučių ir pabandykite vienu sykiu sodinti vieną gėlę, paskui vienu metu sodinti dešimt gėlių. Jei vieną gėlę sodinsite lėtai, o dešimt labai greitai –gali būti, kad sugaišite tiek pat laiko, tačiau tas pats laikas ir vienu, ir kitu atveju atrodys skirtingai. Vieną gėlę ilgai sodinti bus nuobodu, o sodinant dešimt – prakaitas išmuš ir rankas pakirs. Tad ir užduokite sau klausimą –
kurio sodinimo metu turėjote daugiau laiko?
Atsakymas glumins. Nors laikrodis rodys, kad sodinant ir vieną, ir dešimt gėlių pasaulyje ir visatoje praėjo tos pačios 15 minučių, tačiau galvoje suksis tik viena mintis – sodindami dešimt gėlių „nebeturėjome laiko“.
Taip jaučiamės įžengę ir į suaugusiojo gyvenimą. Laikrodis tas pats, papildomai niekas nepersukinėja, niekas nepriverčia saulės kilti ir leistis greičiau, o laiko turime vis mažiau. Sekundės, minutės, valandos, dienos, paros, savaitės, mėnesiai, metai bėga nesustodami ir, vienu metu norėdami spėti paruošti valgyti, nudirbti darbus, pasistatyti ir išsivalyti namus, nuvažiuoti į parduotuvę, pažiūrėti mėgstamą laidą, patys pavalgyti ir dar pamiegoti, tiesiog su pačiu didžiausiu įniršiu svajojame apie dieną, kai išgirsime „šiandien susipažinai su klevo lapu, todėl daugiau nieko daryti nereikia“.
Tačiau ta diena neateis, nes užaugome. Atėjo laikas, kai ne tik galime dirbti, valgyti, veikti, ką norime. Atėjo laikas, kai patys turime priimti sprendimus. Sprendimus, kaip panaudoti laiką, kurio mums duota mažiau negu medžiams.
