Birštone rudens lygiadienis paminėtas pagal baltų tradicijas

Lietuvoje Baltų vienybės diena – atmintina diena, o Latvijoje – valstybinė šventė. Abi šalys šią dieną mini rugsėjo 22 d., taip pažymėdamos 1236 m. vykusį Saulės mūšį, kuriame buvo nugalėtas Kalavijuočių ordinas.

Birštone minint rudens lygiadienį, vadinamą Baltų vienybės diena, tradiciškai aplankomi piliakalniai, dainuojamos baltų dainos, uždegami laužai.

Šiais metais minint Baltų vienybės dieną į žygį pakvietė Lietuvai pagražinti draugija, prie kurios prisijungė nemažai žmonių, gerbiančių senąsias protėvių tradicijas.

Pirmiausia išvykos dalyviai aplankė Birštono kultūros centre eksponuojamą fotografijų parodą piliakalnių tema.

Po to buvo aplankytas pats didžiausias ir svarbiausias Nemuno kilpų regioniniame parke, Birštono miesto teritorijoje esantis piliakalnis Vytauto kalnas. Ant jo buvo dainuojamos liaudies dainos, kurias kartu dainavo ir šiuo metu Birštone viešinčios, bet jau daug metų Prancūzijoje gyvenančios lietuvaitės.

Ekskursijos vadovas Juozas Aleksandravičius pateikė daug įdomių istorinių faktų apie patį piliakalnį, papasakojo ir ne mažiau įdomių legendų bei padavimų.

Antras aplankytas objektas buvo Paverknių piliakalnis, vietinių gyventojų dar vadinamas Ginkaus kalnu. Jis yra nemažai tyrinėtas ir žinomas kaip gynybinis piliakalnis su aplink buvusia nemaža gyvenviete. Kas norėjo – užlipo ant piliakalnio, padainavo, pasižvalgė po apylinkes, jau pasipuošusias gražiomis vario spalvomis ir atspalviais.

Vienas iš mažiausiai tyrinėtų, tačiau gražus savo forma ir geografine padėtimi yra Babronių piliakalnis. Kaip minėjo J. Aleksandravičius, tarybiniais laikais piliakalnis buvo dirbamas, tad jo paviršinis sluoksnis sunaikintas. Ant šio piliakalnio išvykos dalyviai rado daug grybų ir, Laimutės Raugevičienės pamokyti, smagiai pašoko senovinius šokius.

Nepaisant to, kad gamta padovanojo puikią ir šiltą dieną, teko skubėti, nes pagal renginio programą buvo numatyta dalyvauti Punioje vykstančioje konferencijoje „Piliakalniai vakar, šiandien ir rytoj“.

Projektą pristatė Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė. Ji papasakojo apie Nemuno kilpų teritorijoje esančius piliakalnius, jų būklę, lankomumą.

Apie Lietuvos piliakalnių tyrimus kalbėjo Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos mokslinių tyrimų archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, o piliakalnių legendas pasakojo Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė.

Daug ir įdomios istorinės medžiagos iš piliakalnių kasinėjimų pateikė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, katedros docentas Gintaras Zabiela. Jo paskaitos tema „Nemuno vidurupio piliakalniai: nuo pažinimo iki apsaugos“.

Po paskaitų ir pranešimų buvo pristatyti baltų drabužiai ir ginkluotė, kurią demonstravo ir apie juos pasakojo Senovės baltų karybos draugovės „Jotvos sūnūs“ atstovai.

Po trumpos pertraukėlės buvo pristatyta Alytaus kraštotyros muziejaus paroda „Mūsų protėvių dvasia“. Parodoje pristatyti dauguma piliakalnių, jų istorijos, padavimai, piliakalnių fotografijos bei maketai.

Tačiau pats įdomiausias išvykos momentas buvo apsilankymas prie Punios piliakalnio, vadinamo Margirio kalno, garsėjančio savo istorija apie Pilėnus ir jų gynėjų žūtbūtinę kovą. Kas žino, kiek tiesos yra tokiuose pasakojimuose, bet daugelis tiki…

Baltų ugnies sąšaukoje dalyvavo ir renginį vedė senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“.

Pagal senus papročius buvo įskelta ugnis, uždegtas laužas, dainuojamos apeiginės dainos, aukojama žemės deivei Žemynai, ugnies deivei Gabijai, pagarbintas ir dievas Perkūnas. Pradėjus temti buvo uždegtos šiaudinės figūros, vaizduojančios baltų ženklus ir gyvūnus.

Kaip sakė Punios kultūros centro darbuotojai, prisidedantys prie šių renginių organizavimo, džiugu, kad juose dalyvauja vis daugiau jaunų žmonių su šeimomis, kad jie nori žinoti mūsų tautos istoriją, tradicijas ir papročius, žinoti, iš kur mes atėjome. Ir kiek mažai mūsų, baltų, liko – tik mes ir mūsų broliai latviai.

Naktis jau vėl susilygino su diena, atėjo tas metas, kai vakarai tik ilgės, o saulės bus vis mažiau. Su viltimi lauksime pavasario lygiadienio, kuris istoriškai gal ne toks žymus, tačiau labai svarbus žmonėms.