home Kultūra Prienų muziejuje – paskaita apie tautinio kostiumo savitumą

Prienų muziejuje – paskaita apie tautinio kostiumo savitumą

Prienų krašto muziejuje vykusioje paskaitoje „Tautinis kostiumas – palikimas ir ateitis“ įmonės „Tautinio kostiumo studija“ vadovė, tautinio kostiumo eskpertė, tautodailininkė Asta Vandytė supažindino su Suvalkijos (Sūduvos) ir Dzūkijos regionų tautinių kostiumų panašumais ir skirtumais. Rugsėjo 15–25 d. muziejuje veikė tautinio kostiumo paroda, parengta iš muziejaus fondų. Tautiniais kostiumais buvo pasipuošusios ir kelios paskaitos klausytojos.

Paskaita, be negausaus būrelio visuomenės atstovų, labiausiai sudomino rajono saviveiklinių kolektyvų vadovus ir dalyvius, nes, pasak jų, reikia žinoti, kaip teisingai apsirengti pasirodant scenoje.

Tautinio kostiumo studijos vadovė A. Vandytė priminė, kad atkuriant tautinį kostiumą buvo remiamasi XIX a vidurio turtingo valstiečio išeiginiu kostiumu. Nors ir turime išsaugotą savo močiučių, gyvenusių XX a pradžioje, tautinį kostiumą, jo tikru tautiniu kostiumu negalime vadinti, nes šio laikotarpio kostiumai jau buvo paveikti iš miesto ir užsienio atėjusių madų.

Kaip ir dabar, taip ir seniau moterys „vaikėsi“ madų, todėl XX a pradžioje jos nebedėvėjo marškinių ir liemenių – jas pakeitė švarkeliai.

Apie moters šeimyninę padėtį buvo galima spręsti iš galvos apdangalų. Ištekėjusios moterys negalėjo būti vienplaukės – jos namuose dėvėdavo siūtas ar nertas kepuraites, ant kurių, išeidamos iš namų, užsirišdavo skarelę. Beje, moterys skarelę susirišdavo nugaroje po pakaušiu, o merginos – priekyje, po smakru. Netekėjusios merginos ant galvos dėdavosi karūnas, „galionus“ – vainiko formos galvos apdangalus, kuriuos puošdavo kaspinais, plunksnelėmis, gėlėmis, karoliukais. Mažos mergaitės galėjo būti ir vienplaukės.

Suvalkijoje sijonai dažniausiai buvo siuvami iš simetriškai išilgai dryžuotų audinių, gan sodrių, bet neryškių spalvų: bordo, tamsiai mėlynos, plytų raudonumo. Ryškesnės spalvos įsivyravo XIX a viduryje, atsiradus aniliniams dažams.

Marškinių išskirtinumas – gausiai puoštos rankovės, krūtinė, perpetės, apykaklės.

Suvalkietiškos prijuostės pasižymi ypatingu puošnumu – tamsiame fone išaustomis ryškiomis gėlėmis (dažniausiai sutinkami tulpių ir lelijų motyvai), įaustais kelių rūšių siūlais.

Liemenės – ne tik austinės, bet ir iš pirktinio, pablizginto audinio, ne tik tradicinio, būdingo visiems Lietuvos etnografiniams regionams, ištisinio kirpimo, su „varteliais“, bet dažniau ilgos, tiesios, su nugaroje įsiūtu prieduru.

Pasak A. Vandytės, apžiūrint prieš šimtą ar daugiau metų siūtus tautinius kostiumus, žavi puiki siuvimo kokybė, itin smulkus ir kruopštus siuvinėjimas.

Kalbėdama apie vyrišką tautinį kostiumą, A. Vandytė pabrėžė, kad jis susideda iš kelnių, marškinių, liemenės, kuri nėra būtina kostiumo dalis, ir sermėgos arba surduto (šiandieniniu suvokimu, tai – švarkas). Juosta būdavo rišama ant šono, tačiau ši kostiumo detalė buvo būtina tik Dzūkijoje. Vyrai daug anksčiau nei moterys (greičiausiai todėl, kad daugiau keliaudavo) pradėjo nešioti miestietiškus drabužius. Muziejuose yra saugoma palyginti nedaug autentiškų vyriškų kostiumų.

Dzūkiškus drabužius galima atskirti iš to, kad jie labiau languoti nei kitur Lietuvoje, prijuostės ir sijonai su daugybe smulkių detalių. Dzūkių liemenės panašios į suvalkiečių, o prijuostės išsiskiria labiau puošiama apačia. XX a pradžioje madingos buvo baltos prijuostės, kurias puošdavo pirktiniais nėriniais, vėliau – ant tamsaus audinio mašina siuvinėtais gėlių motyvais. Marškiniai – mažiau puošnūs nei Suvalkijoje, stačia apykakle. Labai didelė kepurėlių („čepčikų“) įvairovė. Išskirtines kepurėles dėvėjo rytinėje Dzūkijos dalyje gyvenančios moterys – su priekyje kabančiais kaspinais.

Pasak pranešėjos, galima teigti, kad tautinis kostiumas yra lietuvių tautos materialinės ir dvasinės kultūros simbolis, vizuali tautinės savimonės išraiškos forma. Savo reikšme jis ne tik prilygsta valstybingumo simboliams – vėliavai, herbui ar himnui, bet sąlyginai juos pranoksta, net būtent tautinis kostiumas yra sukurtas ne atskirų žmonių ar jų grupių, bet visos tautos.