Atverti Naujasodžio istorijos klodai

Graži bobų vasaros diena džiugino susirinkusiuosius Šilavoto Davatkyne, kur vyko renginys „Atvėrus Naujasodžio istorijos klodus“, skirtas Piliakalnių metams.

Daug kas žinojo, kad netoli Davatkyno yra Naujasodžio piliakalnis ir Pažarsčio pilkapiai, tačiau nuorodos ir aprašai, kuriuos įrengti padėjo VšĮ „Meninė drožyba“ meistrai, buvo pastatyti tik renginio išvakarėse. Finansinė parama gauta įgyvendinant projektą „Jotvingių gentį atspindinčio kultūrinio paveldo aktualizavimas: Naujasodžio piliakalnio ir Pažarsčio pilkapių pritaikymas turizmui“.

Archeologas Algirdas Žalnierius, pasakodamas apie piliakalnius, priminė, kad pirmieji piliakalniai atsirado maždaug prieš 3 tūkst. metų. Jie, anot archeologo, buvo pilami ne savo malonumui, bet prireikus savo turtą apsaugoti nuo priešų. Vietą piliakalniams rinkdavo atsakingai – dažniausiai juos pildavo ant kalvos, esančios prie upės skardžio, ir pirmiausia panaudodavo žemes, kurias iškasdavo įrengdami apsauginį griovį.

Lietuvoje yra apie tūkstantis piliakalnių. Tik penktadalis jų daugiau ar mažiau tyrinėti ar žvalgyti. Ant piliakalnių žmonės nuolat negyveno, todėl ir pilys stovėjo ant reto piliakalnio – Lietuvoje tokių yra tik 71. Gyvenvietes įkurdavo šalia piliakalnių.

Pasak A. Žalnieriaus, ten, kur gyveno žmonės, būdavo ir kapinės. Jas dažniausiai įrengdavo į rytus nuo gyvenvietės, jei būdavo galimybė, už upelio, kad atskirtų gyvųjų ir mirusiųjų teritorijas. Nežinia kodėl keitėsi laidojimo „mados“, nes mūsų protėviai vienu istorijos tarpsniu mirusiuosius degindavo, vėliau – laidodavo, po kurio laiko – vėl degindavo. Archeologas juokavo, kad tai galėjo priklausyti nuo dievų, kuriems labiau meldėsi: jei Perkūnui – degindavo, jei Žemynai – kasdavo į žemę. Tad pilkapiai – senosios mūsų protėvių laidojimo vietos.  

Renginio metu Davatkyne veikė Amatų miestelis. Sveikuoliai savo arbatinėje ne tik vaišino arbatomis, gilių kava bei gardžiausiais užkandžiais iš grikių, grybų, vaisių ir daržovių, bet ir dalinosi patiekalų receptais, kantriai mokė senoviškų žolelių pavadinimų. Ar žinojote, kad čiobrelį seniau vadino batučiu, medetką – noktele, raktažolę – šilažole, gauromedį – kazokėliu, o sukatžolę – širdglobe?

Ne tik paskanauti virš laužo keptuvėje ar ant įkaitusių akmenų keptų paplotėlių, bet ir patiems prieš tai autentiškomis akmeninėmis girnomis susimalti grūdų kvietė tautodailininkas Alvydas Antanavičius.

Muziejininkė Marijana Šniokienė mokė austi senovišku būdu, kuriam apie 7 tūkst. metų, jos kolegė Ernesta Juodsnukytė – lieti žvakes.

Renginyje visi galėjo ne tik stebėti žuvienės virimo procesą, kuriam vadovavo Vidas Dereškevičius, bet ir paskanauti kvapnaus ir labai skanaus viralo.

Davatkyne labai tiko ir mokytojos Romos Ruočkienės vadovaujamo „Žiburio“ gimnazistų choro atliekamos dainos, kurias kartu dainavo ir renginio dalyviai.

Norinčius aplankyti Naujasodžio piliakalnį bei Pažarsčio pilkapius žygeivius lydėjusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Viktorija Lincevičiūtė-Bielevičienė papasakojo, kad Lašašos dešiniajame krante esantis piliakalnis datuojamas I tūkst.– II tūkst. pradžia, dalis piliakalnio aikštelės yra nuslinkusi į upelį, likusi tik 4×7 m jos dalis, statūs šlaitai yra 15–16 m aukščio. XX a pirmoje pusėje ant piliakalnio stovėjo mediniai vėjiniai malūnai, o sovietmečiu čia, atokiau nuo kaimo, davatkėlės ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai.

Pažarsčio pilkapynas yra apie 1,5 km į pietvakarius nuo Šilavoto kaimo, mišku apaugusioje kalvoje, vadinamajame Pažarsčio trake, kairiajame Lašašos upelio krante. Pilkapynai buvo tyrinėti 1975–1976 metais. Tyrinėjant aptikta 80 pilkapių, kurių sampilų skersmuo nuo 2,8 iki 9,8 m, aukštis nuo 0,15 iki 1,25 m. Beveik visų sampilų pakraščiuose rasti apskriti akmenų vainikai. Mirusieji buvo laidoti nedeginti, aukštielninki, kai kurie palaidoti skobtiniuose karstuose. Archeologas M. Michelbertas nurodo, kad pilkapių turėjo būti daugiau, kadangi pilkapyno teritorijoje matyti duobės, lyg iškastų pilkapių žemės.

Pažarsčio kaime esantis pilkapynas yra seniausias ir labiausiai į šiaurę nutolęs jotvingių genties pilkapynas. Čia aptikti ir ankstesnio archeologinio palikimo pėdsakai. Kalvoje, kurioje supilti pilkapiai, anksčiau buvo akmens ir žalvario amžių gyvenvietė. Iš jos į pilkapių sampilus pateko to laikotarpio dirbinių.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close