home Veidai „… gyvenimas praėjo kaip viena diena…“

„… gyvenimas praėjo kaip viena diena…“

Rugsėjis – pirmas rudens mėnuo. Net nepastebėsim kaip žalią gamtos rūbą pakeis aukso spalvos rūbai. Ruduo - derliaus metas: kasame bulves, iš lysvių vieną po kitos susinešam daržoves žiemai. O miško turtas – grybai. Jais šis ruduo labai dosnus. Kiekvienas, kuris nepatingėjo kibirais juos iš miškų ir miškelių parsinešė. Grybus dorojančią radau Marytę Deltuvienę - užsukau nuskinti jurginų organizuotai parodai „Jurginų žiedai Barborai Radvilaitei“.

Ir prisiminiau, kad Juozas Deltuva – rugsėjį švęs devyniasdešimt metų. Pagalvojau: būtinai reikia jį pakalbinti ir parašyti jo gyvenimo prisiminimus. Jis yra vyriausias Matiešionių krašto bendruomenės narys. Sutartu laiku pasibeldžiau į Juozo ir Marytės Deltuvų namų duris. Už jų pasitiko su šypsena ir laukimu veide šeimininkai. Ko gero ir namai dėl to labai šilti ir jaukūs, kad čia gyvena žmonės su gera nuotaika, laimingi tuo, ką sukuria, juk negali pykti, kad kažkas kažko ne duoda veltui, juk tam neturi teisės. Visada buvo: nori turėti – turi dirbti. Su šia mintimi ir prabėgo 90 metų, anot Juozo, kaip viena diena. Jubiliejaus dieną aplankė vaikai su anūkais, seserys... Juozas labai paprastas ir atviras žmogus, todėl gyvenimo prisiminimais sutiko pasidalinti sakydamas, jau tiek metų, tai neviską ir atsimint gali, bet bandykim.

Juozas Deltuva gimė Žemaitkiemio kaime. Augo, sukūrė šeimą ir liko tuose pačiuose namuose, kuriuose ir šiandien gyvena su antra žmona Maryte.

Juozas Deltuva buvo ketvirtas vaikas Marijos (Valatkaitė) ir Andriaus Deltuvų šeimoje. Marija ir Andrius Deltuvos turėjo 12 ha žemės ir juose triūsdami gyveno. Tai buvo vidutinis ūkis. Dar šeimoje augo brolis Antanas, ir trys seserys: Martuka (Morta), Marija, Ona. Antanas vedė lenkaitę ir paliko Tėvynę, gyveno Amerikoje, o visi likome čia, Lietuvoje. Seserys ištekėjo ir paliko namus, o aš pasilikau gimtajame sodžiuje. Lankiau gretimame kaime Naudžiūnų pradinę mokyklą, o vėliau, kada jau aš auginau savus vaikus, mūsų namuose vienam gale veikė pradinė mokykla, o kitame gyvenom aš su šeima ir tėvai, ir mokytoja. Naudžiūnų mokykloje baigiau keturis skyrius. Po to dirbau Prienuose prie namų statybos meistro (Žioba – meistro pavardė) – „budavojom“ (statėm) namus. Greitai įgijau meistro pasitikėjimą ir gavau leidimą namus „budavoti“ (statyti, meistrauti) savarankiškai. Mano pastatyta yra keturi Birštone ir du Prienuose namai. Į darbą važinėjau dviračiu: nelengva buvo nuvažiuoti ir po darbų grįžti, gi visokio oro pasitaikydavo, o stogo dviratis neturi...

Bedirbdamas statybose gavau žinių, kad organizuojami „šoferių“ (vairuotojų) kursai gauti teisę vairuoti. Pasimokiau ir gavau teises vairuoti sunkvežimį. Tada pradėjau dirbti Siponių kolūkyje vairuotoju. 1956 metais kolūkio įgaliojimu parsivariau sunkvežimį GAZ – 51 net iš Gorkio – 1500 km, ne juokas (tuo metu GPS nebuvo - aut. pastaba). Nuo to laiko visą gyvenimą dirbau vairuotoju. Apie 60 metų, nors vairuoju dar ir dabar.

- Čia „karjeros“ reikalai, o meilės reikalai?

- Tai kaip be šito – kaip lašiniams druska reikalinga, taip gyvenimo pilnatvei – meilė. Buvo ir ji..

Istorija paprasta. Būdamas 18 metų Prienuose iš muzikanto nusipirkau smuiką, jis man parodė kaip groti ir aš vis grodamas namuose išmokau smuikuoti. Bet labai traukė kitas muzikos instrumentas - armonikas. Tai nusipirkau armoniką, išmokau groti ir juo. Grodavau šokiuose. Begrodamas šokiuose tai vienam kaime, tai kitam, nusižiūrėjau merginą - Prano Jaruševičiaus dukrą Marytę - iš netolimo Vaitiškių kaimo. Bet muzikanto dalia šokiuose groti, o pašokdinti mylimą merginą neturi galimybės, nes groji. Tai būdavo Marytę visus šokius šokdina mano draugai, bet namo lydžiu aš. Neilgai taip kenčiau ir pasipiršau. Marytė sutiko tekėti ir padavėm „užsakus“ (pareiškimą). Santuoką palaimino Nemajūnų bažnyčioje kunigas Stundžia. Su Maryte sulaukėm ir užauginom keturis vaikus. Sūnus Antanas gyvena Alytuje, dvi dukros – Martuka (Morta) ir Marytė – Dauguose ir Onutė – Marijampolėje. Dievo valia anksti likau našliu. Buvo tik 48- eri. Kad ir kaip liūdna, bet gyventi reikia toliau. Pagyvenęs vienas, supratau, kad vis sunkiau bus: vaikai išeina savo gyvenimo keliais, o man irgi norisi turėti su kuo pasišnekėti, pasiguosti, galų gale ir pasiginčyti. Nusižiūrėjau moterį tokio paties likimo - irgi našlę. Ilgai nesimandrinę suėjom gyventi kartu ir Šeštokų bažnyčioje kunigas palaimino dviejų našlių santuoką. Antros žmonos vardas taip pat Marytė. Su ja ligi šiol leidžiam skirtas dienas – metų šiemet jau trisdešimt kai kartu, o tai kiek dienų?.. Sutariam su Maryte, abudu našliai, vienodo likimo matyt turėję pergyvenimų, tai nėra ko pyktis. Už ką čia pyktis ir ko norėt, dar Dievulis ant žemės nešioja, tai džiaugiamės kiekvieną rytą jam leidus nubusti, diena irgi praeina kaip mat: tai ten dūrsteli, tai ten ir jau vakaras. Ilgesnė diena, kai pas daktarus reikia, bet ir ten sutinki ką, sužinai kokių naujienų. Diena sutrumpėja ir kai svečias užsuka, pasikalbi, prisimeni ką nors iš gyvenimo... Ai visko jau ir neišpasakosi. Džiaugiamės jos ir mano vaikais ir anūkais. Manųjų dešimt: trys anūkės ir septyni anūkai, proanūkių – penketas. Iš jų vienas berniukas ir keturios mergaitės.

Kiek patylėjęs, vėl prisimena pragyventa vokiečių, rusų okupacija, partizaninis judėjimas, gaisras, kuris sudegino kluoną, tvartą, nelengva buvo po gaisro atsistoti – tėvas net ubagaut ėjo... Bet, kai pagalvoji, net devynios dešimtys pragyventos. Bet vistik gyvenime daugiau gero buvo, nei blogo. Nežiūrint visko, kas teko patirti, dėkui Dievui, kad šiandien savomis kojomis remiuosi į žemę, savomis rankomis atsinešu duoną, akys mato šviesą, ausys girdi ir ko daugiau norėti. Visiems linkiu sulaukt tiek metų. Ačiū gerbiamam Juozui Deltuvai už palinkėjimą.

Visos Matiešionių krašto bendruomenės vardu sveikiname sulaukus gražaus jubiliejaus ir linkime išlikti tokiu, kokiu buvote lig šiolei: bendraujančiu, besišypsančiu, linksmu žmogumi, b e abejo, daug sveikatos ir gražių bei viltingų dienų laukiant šimtojo gimtadienio, tegul visada jus sups tik geri ir mieli žmonės – tokie, koks esate jūs pats.

Ačiū už skirtą laiką ir prisiminimus.

 

Daiva Valatkienė, Matiešionių krašto bendruomenės pirmininkė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close