home Kultūra Kam reikalingi piliakalniai?

Kam reikalingi piliakalniai?

Šiais metais mūsų kultūriniame gyvenime gausu svarbių datų ir sukakčių. LR Seimo nutarimu 2017 metai paskelbti Piliakalnių, Tautinio kostiumo ir Lietuvių kalbos kultūros metais. Taip pat šiemet minima garsių ir nusipelniusių Lietuvai bei jos kultūrai žmonių Ievos Simonaitytės, Algirdo Juliaus Greimo ir Kazio Bradūno jubiliejinės sukaktys.

Tačiau šį kartą pasidomėkime, kaip tvarkomi ir prižiūrimi piliakalniai, kurių daugiausia yra Birštono savivaldybėje.

Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje yra suskaičiuota 26 piliakalniai, o Birštono savivaldybės teritorijoje – 8 įregistruoti ir vienas neseniai atrastas. Tačiau ne visi jie prieinami lankytojams, ne visi pažymėti turistiniuose žemėlapiuose.

Apie Nemuno kilpų piliakalnius kalbamės su Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialiste Ramute Milušauskiene, kuri daugiausia jais ir rūpinasi.

 

Piliakalnių daug, bet dėmesio jų priežiūrai trūksta

Specialistė vardija, kurie piliakalniai yra daugiau ar mažiau tvarkomi, o kurie yra apleisti. Daugiausiai dėmesio Birštone skiriama Vytauto kalnui (piliakalniui), ant kurio stovėjo gynybinė pilis, papėdėje buvo dvaras, aplink plytėjo medžioklės plotai. Šis piliakalnis prižiūrimas, tvarkomas Birštono miesto tvarkymo tarnybos darbuotojų.

Gerai prižiūrimas ir neseniai atrastas Matiešionių piliakalnis. Juo rūpinasi Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius ir Matiešionių krašto bendruomenė. Čia organizuojamos talkos, kurių metu išpjaunami krūmai, atidengiamas piliakalnio vaizdas. Padaryta rodyklė keliautojams, žadama per griovą padaryti tiltelį. Ši vieta turėtų būti lankoma turistų, nes piliakalnis yra visai netoli prof. Jono Kazlausko tėviškės.

Vienas iš didesnių ir tyrinėtų piliakalnių yra Paverknių piliakalnis, dar vadinamas Ginkaus kalnu. Iki pereitų metų jis buvo tvarkomas iš projektinių lėšų, o šiemet jau stovi apleistas. Pasak vyr. specialistės, dabar šį piliakalnį pagal pasirašytą sutartį turėtų prižiūrėti Birštono savivaldybė. Deja, kol kas pagalbos iš savivaldybės ir seniūnijos nesulaukta. Tiesa, pavasarį apšienauti padėjo netoliese gyvenantis vietinis žmogus. Juk NKRP neturi nei darbininkų, nei tam skirtų lėšų...

Babronių piliakalnis – didelis ir gražus, skardžiu atsirėmęs į Narupio upelį, savo vandenis plukdančiu į netoliese tekančią srauniąją Verknę. Piliakalnis dėl dabartinės savo formos vadinamas Ožnugariu. Jo šlaitų aukštis dėl apardymų siekia nuo 10 iki 25 metrų. Kažkada jis buvo ariamas, todėl sunaikintas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnis tvarkomas padedant Lietuvai pagražinti draugijos. Jį galima lankyti. Nors nėra laiptelių, tačiau pasigrožėti vaizdu į Verknę tikrai yra galimybė. Prie pagrindinio kelio reikėtų pastatyti rodyklę į piliakalnį.

Krūmynuose skendi Nemajūnų piliakalnis, vietinių žmonių dar vadinamas Pilale. Piliakalnio šlaitai yra apie 10 m aukščio. Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog ant piliakalnio yra buvusios kapinaitės. Pasak R. Milušauskienės, Nemajūnų piliakalnis netyrinėtas, kažkada buvęs be medžių, tačiau ilgainiui apaugęs ir tapęs nelabai panašus į piliakalnį. 2016 metais piliakalnis pradėtas tvarkyti, bet kelių valandų per metus mažoka. Jis laukia žmonių rankų, laukia talkų.

Šaltinėnų piliakalnio šlaitai siekia iki 12 m. Kol nebuvo atlikti žvalgomieji tyrimai, piliakalniu buvo vadinamas šalimais stūksantis kalnelis. Jie abu kaip dvyniai – ir aukščiu, ir forma. Vietiniai gyventojai piliakalnį vadina gražiu Šaltinėlių vardu. Bet kad jis taptų gražus ir lankomas, taip pat reikia įdėti nemažai darbo.

Šilėnų piliakalnis pasislėpęs giliai miškuose, neprivažiuojamoje dalyje, o per nuvirtusius medžius ir krūmynus sunkoka iki jo prasibrauti. Tačiau šiais metais akcijos „Darom“ metu prie piliakalnio darbavosi Lietuvai pagražinti draugijos komanda, prie talkos prisidėjo ir „Bočiai“, ir sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariai.

„Pelėšiškių piliakalnis atrastas tik 2016 metais ir jau įrašytas į registrą, o tai reiškia, kad galima aplankyti ir gal planuoti talką. Deja, tikrai neplanuojam jo tvarkyti, nes pirmiausia reikia sutvarkyti tuos, kurie geriausiai prieinami lankytojams. Kviečiam gyventojus į talkas, tačiau talkose sulaukiame tik garbaus amžiaus birštoniečių, o norėtųsi jaunimo“, – sakė R. Milušauskienė.

Be to, vyr. specialistė paminėjo, kad šių metų pabaigoje bus išleistas vadovas po Nemuno kilpų regioninio parko piliakalnius.

 

Trūksta ir lėšų, ir žmonių

Padėtis prižiūrint piliakalnius tikrai nepavydėtina. Lėšų niekas neskiria, nors paskelbiant 2017 m. Piliakalnių metais Valstybinė kultūros paveldo komisija informavo, jog Piliakalnių metų aktualizavimui, kartu su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos koordinuojamais renginiais ir kitais sklaidos projektais, 2017 metais yra numatyta skirti 410 tūkst. eurų. Bet, matyt, tie pinigai nebuvo padalinti ir perduoti savivaldybėms ar saugomoms teritorijoms.

Be to, kaip sakė R. Milušauskienė, norint gauti paramą iš Aplinkos ministerijos, Kultūros ministerijos ar Kultūros ir paveldo departamento programų, reikia prieš tai kai kuriuos darbus atlikti patiems. O kadangi darbai nejuda, tai ir gauti lėšų piliakalnių tvarkymui nėra vilties.

„Gaila kad kol kas nesulaukiam seniūnijos iniciatyvos kultūros paveldo objektams tvarkyti. Rūpesčių daug ir vienam seniūnui visur suspėti sunku, tai gal reikėtų, kad seniūnijoje dirbtų ne du žmonės, o daugiau, tada ir padėtis pasikeistų. Reikėtų daugiau patrauklių vietų kurti už kurorto ribų, bet kas jas prižiūrės? Tik savanoriai, bet ir tų savivaldybėse nėra. Kai skelbiame talką, tai ateina tik senjorai, trūksta iniciatyvaus jaunimo. Dažnai gauname paklausimų, kodėl šiukšlės nesurinktos, kodėl teritorija nenušienauta. Atsakymas vienas: nešiukšlinkite gamtoje ir šiukšlių nebus. Ką atsivežei, tą ir išsivešk, o ne numesk ten, kur buvai. Gamta – ne šiukšliadėžė, o ir pastačius šiukšliadėžes kažkodėl nesugebam šiukšlių į jas įmesti, o paliekame ten, kur stovėjome. Parko teritorijoje yra 26 piliakalniai, tikrai neturime jėgų ir galimybių juos visus sutvarkyti“, – kalbėjo specialistė.

Birštono savivaldybės administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas kalbėdamas piliakalnių tema pažymėjo, kad piliakalnius saugo ir jų lankymu rūpinasi Nemuno kilpų regioninio parko direkcija. Vytauto kalną prižiūri VĮ „Birštono miesto tvarkymo tarnyba“, o seniūnijos piliakalnius pagal galimybę (turi 1 nuolatinį darbininką) – seniūnija. Birštono savivaldybės administracija ragina prie piliakalnių priežiūros daugiau prisidėti nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, tačiau tai daugiau akcijos, o ne nuolatinė priežiūra. Norisi, kad Nemuno kilpų regioninio parko direkcija aktyviau bendrautų su gyventojais ir telktų juos rūpintis šiais svarbiais objektais. Savivaldybės administracija daugiau dėmesio skiria privažiavimo kelių būklės priežiūrai: praėjusiais metais išasfaltuota stati nuokalnė į Paverknių piliakalnį, suformuotas kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė

Savivaldybės administracija, vadovaudamasi su saugomų teritorijų administracija sudaryta sutartimi, pagal galimybes tvarko privažiavimus prie piliakalnių, o seniūnija – piliakalnių aplinką. Tačiau esant ribotam biudžetui, Savivaldybės administracija ir seniūnas kviečia Regioninio parko direkciją prisidėti prie šių darbų ir kviesti gyventojus ir nevyriausybines organizacijas į talkas. Savivaldybės administracija ir seniūnas tokiu atveju organizuotų aprūpinimą reikiama technika.

„Seniūnui esu davęs nurodymą peržiūrėti visus piliakalnius ir susidaryti darbų aprašą, kad galėtų paskaičiuoti, kiek reikia lėšų. Užbaigęs likviduoti škvalo padarinius, kas irgi gamtos prižiūrėtojams nelabai rūpi, seniūnas turi imtis saugomų objektų tvarkymo“, – teigė Savivaldybės administracijos direktorius.

 

Piliakalniai – svarbi mūsų istorijos dalis

Senais laikais, kai mūsų kraštą puldinėjo įvairūs priešai, piliakalniai ir ant jų įsikūrusios pilys bei aplink įsikūrę kaimai turėjo strateginę reikšmę. Piliakalniai yra labai svarbūs ir Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje, nes tai ne tik gamtos, bet ir žmogaus rankų kūriniai. Piliakalniams būdavo parenkamos natūralios kalvos, paprastai esančios prie šalia tekančių upių. Pirmiausia reikėjo nukasti kalvos šlaitus, padaryti juos statesnius, kad priešams būtų sunku prie jų prieiti. Vėliau atsirado įspūdingos griovių ir pylimų sistemos. Kaip rašo istorikas ir etnologas prof. L. Klimka, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, pasak archeologų sąrašų, yra 903 piliakalniai. Ir dar kasmet miško tankmėse, brūzgynuose surandami iki tol nežinoti, specialistų netyrinėti. Apskritai jų tankis bene didžiausias Europos šalyse. Nuo vieno kurio piliakalnio dažnai matomas ir kitas. Lietuvos piliakalnių įrengimo istorija yra ilga, o kiekvienas jų raidos etapas susijęs su besikeičiančiais socialiniais santykiais, politine krašto padėtimi. Mūsų tolimi protėviai piliakalnius naudojo visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą ir pirmą tūkstantmetį po Kristaus. V–VI a. iš saugių gyvenviečių piliakalniai tapo slėptuvėmis pavojų, priešų antpuolių atvejais, o apie X a. – ir kunigaikščių piliavietėmis. Iki XV a. vidurio ant kalvų dar stūksojo įspūdingos medinės pilys. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klestėjimo laikais buvo sukurta savita medinės gynybinės statybos technologija. Kartais piliakalniai sudaro gynybinius ruožus ar net kompleksus kaip Kernavės, Medvėgalio, Sudargo. Karų su kryžiuočiais metu viskas kas keleri metai virsdavo vėjo nešiojamais pelenais…

Anot etnologo, Lietuva yra piliakalnių kraštas. Kaimyninėje Latvijoje jų yra perpus, Estijoje – net keleriopai mažiau. Ką tai byloja apie lietuvių protėvius? Baltų genčių žmonės labai vertino laisvę! Kunigaikštis Margiris pasakė jos kainą – laisvė brangesnė už gyvybę… Ar ne tai prisimename lemtingais tautos ir valstybės istorijos momentais? Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad lankant ir tyrinėjant piliakalnius sutvirtėjo jo lietuviškumas. Ir kaip įspūdingai nuskamba piliakalnio motyvas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyboje...

 

Kas turi rūpintis piliakalniais?

Piliakalnių tvarkymas – ne tik atminties saugojimas. Ši akcija primena ir būtinybę saugoti gilesnius – tautiškumo, savasties, dvasingumo – klodus. Tad tampa aišku, kad prie piliakalnių tvarkymo turėtų prisidėti visi, pradedant visuomeninėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenėmis, mokyklomis bei įstaigomis. Be to, prie kiekvieno piliakalnio turėtų būti bent rodyklė ir užrašas.

Kaip sakė Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus pirmininkas Tadas Zubavičius, jų pastangomis buvo sutvarkytas Matiešionių piliakalnis, padaryta užrašas ir rodyklė. Dabar piliakalnis tolimesnei priežiūrai perduotas Matiešionių krašto bendruomenei. Iki Baltų dienos numatyta pastatyti rodykles su užrašais prie Šilėnų ir Babronių piliakalnių. Medinius užrašus (informacines lentas) daro medžio drožėjas Jonas Černevičius. Pasak T. Zubavičiaus, jų draugija pirmiausia pradeda prižiūrėti labiausiai apleistus piliakalnius.

Visgi koordinacija reikalinga – reikia, kad piliakalniai būtų paskirstyti ir nors minimaliai tvarkomi, kad būtų nurodyta, kur jie yra.

Spaudoje atsiranda pamąstymų, kad Piliakalnių metai, jiems pasibaigus, gali tęstis toliau ir virsti „Piliakalnių keliu“, kuris neturėtų baigtis šių metų pabaigoje. Priešingai, jis turėtų įgyti pagreitį ir tapti ne tik mėgstamu Lietuvos gyventojų laisvalaikio bei aktyvios kultūrinės veiklos forma, bet ir išsivystyti į tarptautinį europinės reikšmės turizmo projektą.

Tačiau tai jau didelis darbas, kuriam atlikti reikėtų daug lėšų ir žmogiškųjų išteklių.