home Pasaulyje Donatas Montvydas: „Tai buvo labiausiai mano širdį sujaudinusi istorija“ (Donato Montvydo dienoraštis iš misijos Malavyje)

Donatas Montvydas: „Tai buvo labiausiai mano širdį sujaudinusi istorija“ (Donato Montvydo dienoraštis iš misijos Malavyje)

Šiandien mūsų kelionė truko ilgiausiai, nuvykome net iki paties Mozambiko pasienio. Reikia paminėti, kad Nsandže apskritis yra ir viena karščiausių vietų Malavyje. Šiandien temperatūra siekė 35 laipsnius.

Mano tikslas buvo susitikti su šeima, tiksliau, kas iš jos liko – su sūnumi ir dviem sesutėmis, kurių tėvai ir dar dvi sesės žuvo didžiulio potvynio metu. Istorija graudi, nes vaikai maži, nepilnamečiai ir neteko tėvelių. Likusiam paaugliui vardu Mande – vyriausiam sūnui ir broliui – ant pečių gulė didelė atsakomybė, kaip išmaitinti, išlaikyti ir pasirūpinti sesutėmis, nes teta, kuri priglaudė našlaičiais likusius sūnėną ir dukterėčias, pati sunkiai gyvena. Per visą šią misiją, tai buvo labiausiai mano širdį sujaudinusi istorija. Nes tiems vaikams asmenys, kurie jiems buvo didžiausi autoritetai, kurie juos įkvėpdavo gyventi ir siekti jų – tėvai – jų nebeliko.

Pasakodami istoriją vaikai buvo ramūs, išlaikyti ir visiškai nepasiduodantys emocijoms... Jiems tikrai skaudu, jie išgyvena, bet to neparodo. Nepaisant to, kad tai buvo didelė tragedija jiems visiems, jie supranta, kad kitą dieną reikės pamaitinti vienam kitą, padėti. Kai tėvų nebeliko, jie suaugo daug greičiau...

Vaikai supranta, koks svarbus švietimas jų gyvenime. Ne veltui savo mokyklose jie yra ne tik stropūs, bet ir vieni iš gabiausių mokinių. Šie vaikai labai protingi, o neturint tėvų, jiems tenka adaptuotis prie visiškai kitokių (iš)gyvenimo sąlygų. Jie iš naujo perdėlioja savo tikslus ir savo planus dėl maisto ir mokslų. To, ko nedarė anksčiau, jiems reikia daryti dabar.

Mande – sūnus ir tuo pačiu brolis, kuriam dabar yra 16 metų, labai aiškiai pasakė, ko jis siekia. Jo didžiausia svajonė – tapti mokytoju. Kai paklausiau kodėl, jis pasakė, kad jo šalyje daug bemokslių ir jis nori juos mokyti, nes jaučia, kad tai gali padėti jo kraštui atsitiesti.

Dienos metu ėjome aplankyti upės, kurioje per potvynį nuskendo jo tėvai. Ten praleidome nemažai laiko. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris išsigelbėjo, jis prisipažino, kad tai buvo pirmas kartas, kai po tragedijos atėjo prie upės. Jis sakė, kad jam plyšta širdis, nes jis puikiai atsimena, kaip jo tėvai su sesutėmis nuskendo jo akyse. Taip ėmė ir vieną akimirką dingo pats svarbiausias jo pagrindas – meilė, saugumo jausmas, autoritetas.

Bendraudamas su vaikais supratau, kad mama ir tėtis – jie abu – vaikams buvo labai svarbūs. Kai jų neteko, šie vaikai pasilydo rūke. Jų akys kažkur... Jie tikrai pasiklydę... Jiems tėvai yra nepakeičiami. Asmenys, kurių niekas negali atstoti. Kaip ir mums visiems.

Tačiau nepaisant šio sukrėtimo, šie vaikai labai vertina gyvenimą ir gyvybę. Jie sako, kad yra laimingi, jei yra tiesiog... gyvi. Net mirus tėvams ir dviem seserims, likusiai šeimai nėra pasirinkimo, nes gyvenimas toliau tęsiasi. Jie myli gyvenimą ir jie bando susitaikyti, kad reikia eiti pirmyn. Mūsų krašte ne vienas panirtų į depresiją, vaistus ar alkoholį, bet jų atveju viskas kitaip. Mande – šešiolikmetis – supranta, kad gyvenimas yra svarbus, kad svarbios jo seserys. Čia žmonės neiškeičia savo gyvenimo į ego. Jie eina ir viską sprendžia, nes jie nori gyventi. Nepaisant to, kad jie nieko neturi – nei galimybių, nei atrakcijų, nei pramogų – jie vertina gyvenimą labiau nei mes, nors turime viską. Jie ne šiaip teoriškai, o iš tikrųjų labai vertina viską, ką turi, nors tai yra labai labai mažai.

Kai tu esi žemiau skurdo ribos, kai esi arti mirties, tavo išlikimas kiekvieną mielą dieną yra be galo vertingas. Mes Lietuvoje atsikeliame ramūs, sveiki, laimingi, pilnais šaldytuvais, ateina savaitės pabaiga, galime sau leisti važiuoti kažkur pailsėti. Malavyje, manau, tas skurdo kraštutinumas lemia, kad jie gerokai labiau nei mes vertina atėjusią naują dieną. Būtent to gali pasimokyti šiuolaikinis žmogus.

Aš nuo mažų dienų, dėka savo tėvų ir prigimtinio noro svarstyti, analizuoti, jaučiau, kad manyje noras gyventi yra irgi labai stiprus, tačiau šiandien UNICEF misijos dėka dar kartą priminiau sau, ką reiškia vertinti gyvenimą, ką reiškia tėvai vaikams, ką reiškia pagalba svetimam... O tai reiškia, kad imu ir darau, padedu. Man tai – ne naujos pamokos, bet primintas ir dar labiau sustiprintas noras padėti visam pasauliui. UNICEF misija – tik penkios dienos, bet aš žinau, kad su šia misija mano gerumas nesibaigs, aš tiesiog noriu būti geras žmogus, kažką po savęs palikti. Ir tai tikrai ne apdovanojimai ir ne vien dainos, o pagalba tam, kam jos labiau reikia.

Kalbant apie pasikeitimus mūsų grupėje, šiandien reikėjo atsisveikinti su Ričardu Doveika ir Virginija Kochanskyte. Jie išskrido ir buvo labai liūdna, nes užmezgėme puikų ryšį, kurio dėka mūsų misija buvo dar ypatingesnė. Todėl apsikabinę, prisipažinę vienas kitam meilėje, labai gražiai atsisveikinome ir išlydėjome juos... Tačiau visą dieną susirašinėjome, lyg nebūtume išsiskyrę. Mes tikrai užmezgėme tą sunkiai nupasakojamą ryšį UNICEF misijos pagalba, kuris nenutrūks ateityje.

...BET juos pakeitė nauja pamaina. Atvyko Justė Arlauskaitė-Jazzu. Pagalvojome, kad būtų labai smagu, jei būtume VISI kartu. Papasakojome Justei, ką darome, koks režimas ir disciplina, koks mūsų planas. Kažkuria prasme Justė mus perjungė atvykdama iš mūsų namų, nes mes visas dienas įsijausdami į vaikų istorijas, dėl miego trūkumo buvome pamiršę save. Justė buvo it gurkšnis namų ir Lietuvos nuotaikos.

Šioje misijoje jaučiu kažkiek išėjęs iš savo komforto zonos. Jau savaitę laiko nemačiau šeimos, man tai didžiausias diskomfortas – nematyti savo vaikų, ypač čia būnant, bendraujat su vaikais. Pirmą kartą šeimą palikau savaitei. Čia pasijunti, kiek vaikams galima duoti. Atrodo, praradau savaitę. Dėl išgyvenimų ir pamatymo tų istorijų (nors mažai kas šiais laikais mane gali nustebinti), labiau reaguoju į tai, kaip aš pats reaguoju į tai, ką išgirstu ir pamatau. Analizuoju, koks mano atsakas į visa tai, ar pakankamai jaučiu atjautą. Mano diskomforto zona tame, kad kontroliuoju save... Ir klausiu savęs, ar esu sąžiningas UNICEF misijos atžvilgiu. Ar esu sąžiningas sau misijos atžvilgiu, nes suprantu, kad visada gali duoti daugiau vaikams.

Kai lieka tik viena, dvi dienos, nori nuteikti save atiduoti vaikams viską. Noriu maksimaliai atsiduoti, nors jau jaučiu nuovargį. Nenoriu pasiduoti. Esu vienintelis, kuris Malavyje būna visą misijos laiką. Turiu pateisinti laiką, kad jis man būtų prasmingas...

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close