Žmogus, istorija, vertybės. Pamąstymai apie Kovo 11-ąją
Taip galime apibūdinti muziejuje vykusią edukaciją apie Lietuvos katalikišką pogrindinę spaudą 1972-1988 m. laikotarpiu ir tokio pat pavadinimo parodą.
Kovo 11-oji ne vienam mūsų jau virto diena, kurią dažnai susiejame tik su Valstybės atkūrimo aktu, sovietinės Lietuvos herbo uždengimu, gal dar dainuojančia Sąjūdžio revoliucija 1988-1990 m. Dažnai užmirštame tuos žmones, kurie sunkiausiomis sovietinės prievartos sąlygomis nešė laisvės žodį, istorijos tiesą, kurią daugelis jau buvome primiršę. Trispalvės vėliavos plazdėjime neprisiminti šių žmonių, jų neįvertinti, jiems nepadėkoti būtų šventvagystė.
Dar praėjusiais metais susipažinome su Sigute Buzaite-Vagnoriene. Žvelgi į šį nuoširdų, vidine dvasine energija, pilietinės pareigos jausmu trykštantį žmogų ir suvoki, ko mums šiandieną labiausiai trūksta. O trūksta kiekvienoje Lietuvos vietoje, centre ar provincijoje, kritinio atviro ir drąsaus požiūrio, pilietinės atsakomybės už tai, kas pas mus vyksta, kas netelpa į išsivadavimo iš baimės, rūpinimosi Lietuvos žmogumi supratimą.
Sigutė, jos artimieji niekada neapsimetinėjo. Ji tyliai bet nuoširdžiai darė tai, ką jai sakė lietuvio krikščioniška sąžinė. Ši šeima naktimis Bačkininkų kaime, nuošalioje sodyboje, pasitikdavo Lietuvos disidentus: tuo metu dar jauną kunigą Sigitą Tamkevičių, kunigą Antaną Gražulį, jo brolį Petrą, kitus kunigus, aktyvius Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjus, pamaitindavo juos ir išklausydavo jų užduotis. Tos užduotys aiškios: surinkti raides pogrindinės literatūros spausdinimui, surūšiuoti atskirus leidinio lapus prieš jų įrišimą. Nei Anapilin jau išėjusi Sigutės mama, pokaryje buvusi partizanų ryšininkė Regina Jančiauskaitė-Pempė, praėjusi dešimties metų lagerio ir tremties metus, nei jos jau miręs tėvukas Kazimieras, patyliukais daręs kryžius, niekada neniurzgėjo, neprašė atlyginimo, o tik dar kruopščiau dirbo Lietuvai, dirbo ateičiai. Tą veiklą mena ir kukli žinutė Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje: „Prienai.1978 m. lapkričio 16 d. tikintieji ant vadinamo Nuotakų kalno pastatė5 maukščio kryžių, ant kurio užrašė: „Viešpatie, saugok mūsų jaunimą nuo bedievybės“. Neilgai pravažiuojantieji pro kryžių kėlė kepures nukryžiuotajam. Lapkričio 20-osios naktį KGB jį sunaikino“. (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.1979 m. kovo 4 d., Nr. 37, p. 16) Kryžių padarė ir padėjo pristatyti į vietą tėvukas Kazimieras Buzas.
– Buvau jauna, ir tos naktys, ta rizika buvo kaip romantika. Juk nuolatos reikėdavo bijotis, tai KGB, tai vietinių „komunizmo statytojų“, o retkarčiais ir kaimynų. Pogrindinę spaudą dažnai tekdavo slėpti šiaudų kūgiuose ar klojime, – kalba Sigutė.
Sigutė padovanojo muziejui vertingas savo nuoširdaus, kruopštaus darbo relikvijas: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Aušros“, „Rūpintojėlio“ leidinius, apie dvi dešimtis pogrindinių leidinių, su kuriais mūsų lankytojai galės susipažinti visą kovo mėnesį. Nors dauguma jų jau yra internetinėse svetainėse, bet dar maloniau savo rankose laikyti eksponatą, kuris ėjo iš rankų į rankas. Šiuos leidinius turime skaityti visi, nes dauguma sovietmetyje jų net nežinojome, kiti tik jų ištraukas girdėjome per „Amerikos balsą“, Vatikano ar Romos radijo stotis, per BBC. Žinoma, ypatingai tai turėtų perskaityti tie, kurie anais laikais lakstė po bažnyčių šventorius skaičiuodami, kiek tikinčiųjų, o ypač katekizuojamų vaikų lanko bažnyčią. Vėliau, pirmosiomis Atgimimo dienomis, jie jau lakstė po šventorius siūlydami katalikišką spaudą, o kai kurie dabar net ir disidentų kaukes užsidėjo. Pavartykim tai, kas mena tas slogias sovietinio melo, bet ir stiprių to meto asmenybių didvyriškumo dienas.
„Prienai. Prienų administracinėms baudoms komisija prie Prienų raj. Vykdomojo komiteto, išnagrinėjusi medžiagą, kad kunigas Vincentas Čėsna, gyv. Prienų rajone, Skriaudžiuose, pažeidė vyriausybinius aktus dėl statybos vykdymo tvarkos, ir nutarė nubausti V. Čėsną 50 rublių bauda.
Kai1970 m. kunigas Čėsna nudažė Barzdų bažnyčią, Šakių rajono Vykdomasis komitetas jį taip pat nubaudė administracine bauda, o kai jis Barzdų bažnyčios šventoriuje pastatė keturis kryžius, tuojau buvo iškeltas į Skriaudžių parapiją.1971 m. gruodžio 15 d. kun. V. Čėsna gavo iš Prienų rajono Vykdomojo komiteto tokį įspėjimą: „Nustatyta, kad jūs savo pamoksluose liečiate klausimus, prieštaraujančius tarybinės visuomenės interesams. Kalbate apie kažkokį lietuvių tautos išsigimimą ir dėl to kalta tarybinė mokykla, kuri išvarė jaunimą iš bažnyčios, kalbate apie nekaltų kunigų sodinimą į kalėjimus ir kt. Tuo nesilaikote kultų įstatymų, iškraipote tikrovę. Įspėjame, kad būtų nutraukti jūsų pamokslai, prieštaraujantys tarybinės visuomenės interesams. K. Čarneckis“ (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika,1974 m.)
Nemaniūnai. 1972.V.15 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Černeckis Nemaniūnų kleboną kun. J. Matulaitį perspėjo, kad jis nesilaikąs tarybinių įstatymų, ir vertė pasirašyti tokį įspėjimą: „Yra žinoma, kad Nemaniūnų parapijos bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauja vaikai ir paaugliai. Tuo pažeidžiami tarybiniai įstatymai. Įspėjame Jus neįtraukti vaikų ir paauglių religinėms apeigoms. Be to, Jūs, neturėdami leidimo, išvykstate iš savo parapijos ir atliekate religines apeigas kitose parapijų bažnyčiose. Įspėjame, kad ateityje tai nesikartotų”.
Į Nemaniūnų mokyklą atvykusi iš Prienų lektorė „švietė” mokinius ateistiniais klausimais. Vaikai mokykloje buvo bauginami, kad nedalyvautų procesijoje. Bailesnieji iš procesijos dingo, o kiti toliau uoliai lanko bažnyčią ir dalyvauja religinėse apeigose.“ (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.1972 m., Nr. 5)
Kronika apie bebaimę motiną Reginą Buzienę
„1983 m. kovo 5 d. VSK Prienų poskyryje tardytojas Liutkevičius apklausinėjo Reginą Buzienę dėl pareiškimo, kuriame ginamas persekiojamas Lietuvos tikintis jaunimas. Klausė, kas rinko parašus. Po to aiškino, kad pareiškimu juodinama tarybinė tikrovė. Kaip pavyzdį nurodė, kad pareiškime buvo rašoma, kad vienai studentei dėl tikėjimo neleido gauti aukštosios mokyklos baigimo diplomo, o iš tikrųjų ji gavo ir dabar dirba Kaune. Buzienė paaiškino, kad tada, kai pareiškimas buvo parašytas, minėta studentė tikrai buvo diskriminuojama, o dabar galbūt klaida atitaisyta. Tardytojas Liutkevičius paaiškino, kad Buzienė buvo apklausta kaip liudininkė Jadvygos Bieliauskienės byloje.“ (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika,1983 m., Nr. 57, p. 469)
Prienai.1983 m. vasario 11 d. Prienų II vidurinės mokyklos direktorius Micka tardė Vc kl. mokinį Algirdą Buzą apie tai, kokie berniukai patarnauja Mišiose, ar lankosi namuose kun. Antanas Gražulis ir kt. Kitą dieną direktorių aplankė berniuko motina Regina Buzienė ir priminė, kad daugiau vaiko be tėvų žinios netardytų. Direktorius prašė neleisti vaiko patarnauti Mišiose, bet motina nenusileido: „Vaikas į bažnyčią kaip ėjo, taip ir eis ir iš savo vietos nepasitrauks“.
Dar po kelių dienų į kolūkio „Lenino keliu” kontorą buvo iškviestas vaiko tėvas Kazimieras Buzas. Partinės organizacijos sekretorė Grigaravičienė prašė, kad tėvas neleistų vaiko patarnauti Mišiose ir žadėjo ateityje visados padėti. Tėvas pažadais nesusigundė ir patvirtino žmonos nuomonę: „Kaip yra, taip ir bus“. (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika,1983 m., Nr. 57, p. 501)
Nekomentavom, pateikėm tik faktus, kurie tikrai yra svarūs. Suraskim laiko, skaitykim Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Skaitykim kitus pogrindinius leidinius, iš naujo pažvelkim į vardan Tėvynės rizikavusius žmones, tokius, kaip Regina Buzienė, Sigita Buzaitė, kiti šeimos ir giminės žmonės, suprasim, kas tai yra pilietinė drąsa, atsakingumas, patriotizmas, ko mums labai trūksta. Švęsti Kovo 11-ąją, pakelti vėliavas labai jau lengva, o kiek mes tikrai buvome verti šių bebaimių žmonių, atsakys istorija.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
