home Aktualijos „Skausmo kalnelyje“ sunaikintos partizanų kapavietės

„Skausmo kalnelyje“ sunaikintos partizanų kapavietės

Pasirodo, jog dar minint Gedulo ir vilties dieną Veiverių krašte susiklosčiusi situacija, kai Veiverių seniūnas atsisakė prisijungti ir padėti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Prienų skyriui paminėti žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, turėjo gana skaudžią pradžią.

 

Pasirodo, kad seniūnijos kaltinimai tuometinei LPKTS Prienų skyriaus pirmininkei Dalytei Raslavičienei, jog ši šventę organizuoja kartu su Veiverių seniūnui neįtinkančiu Veiverių kultūros ir laisvalaikio centru netinkamu laiku, t. y. ne vidury darbo dienos, o savaitgalį, po šv. Mišių už žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, tėra ledkalnio viršūnė.

 

Įpusėjus vasarai, Prienų rajono savivaldybės mažojoje salėje buvo sušauktas pasitarimas, nes paaiškėjo, jog Veiverių miestelio pakraštyje įrengtose daugiau nei 70 partizanų amžiną ramybę saugojančiose kapinėse – „Skausmo kalnelyje“, bandant įamžinti vieno partizano atminimo vietą, sunaikintos net devynių partizanų atminimo vietos – kapavietės. Tai įvyko prieš pat šių kapinių įregistravimą į Kultūros paveldo vertybių registrą.

 

Į posėdį, kuriame dalyvavo aukščiausioji rajono valdžia, paveldo specialistė savivaldybėje – Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyr. specialistė Edita Jakimavičiūtė bei šio skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas, prieš pat Gedulo ir vilties dieną dėl minimų įvykių pablogėjus sveikatai LPKTS Prienų skyriaus pirmininkės pareigų atsisakiusi Dalytė Raslavičienė bei naujasis šio skyriaus pirmininkas Leonas Sakalavičius, atvyko ir žymiausio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolio, taip pat partizano, prieš metus anapilin iškeliavusio Prienų miesto garbės piliečio Antano Lukšos-Arūno dukra Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė.

 

Incidentas kilo, kai mirus A. Lukšai ir jį palaidojus šalia brolio Juozo, Antano šeima nusprendė įamžinti jo atminimą tose pačiose kapinaitėse. Specialistų, Prienų rajono savivaldybės administracijos bei šeimos susitikime-posėdyje buvo aptarta, jog atminimas bus išsaugotas nepakenkiant kitų, gana glaudžiai kalnelyje bei šalia Lukšų kapo palaidotų partizanų atminimui.

 

Tiesa, jau šiemet, posėdyje, D. Lukšaitė-Maciukevičienė šio susitarimo nebeprisiminė.

 

Paaiškėjo, kad specialiai Lukšų kapavietei skulptoriaus iškaltas paminklas užima šiek tiek daugiau vietos. Problema buvo išspręsta sulyginus greta esančius kapus su žeme, pastačius platų paminklą ir skersai visų kapaviečių ant žemės paguldžius keturis akmeninius stulpus, simbolizuojančius keturis Lukšų šeimos brolius – partizanus. Tiesa, D. Lukšaitė-Maciukevičienė posėdžio metu tvirtino, kad jokių kapaviečių šalia nebuvo nė ženklo. Tiesa, čia pat D. Raslavičienė visiems parodė nuotrauką, kurioje aiškiai matyti keletas žemės kauburėlių šalia paties Antano Lukšos jam dar gyvam esant statyto metalinio kryžiaus broliui.

 

Šis kryžius tapo ir šios istorijos simboliu. Kaip pasakojo D. Raslavičienė, kuri puikiai sutarė su A. Lukša, silpstant sveikatai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjas, ilgametis pirmininkas A. Lukša atėjęs pas ją klausė, ar pastaroji leistų jį palaidoti šiame kalnelyje.

 

Likimas lėmė, jog Skausmo kalnelis yra Dalytės ir Tiliaus Raslavičių žemėje. Būtent iš tremties grįžusios D. Raslavičienės dėka, Lietuvoje dar plazdant raudonoms vėliavoms, šioje vietoje buvo įrengtos oficialios partizanų kapinaitės. Nemaža dalis šių kapų – tai Dalytės ir jos pagalbininkų rankomis surinktų, iš įvairių vietų parvežtų ir su visa pagarba palaidotų partizanų palaikų amžinosios poilsio vietos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, D. Raslavičienė šias jos šeimos žemėje esančias kapinaites padovanojo valstybei – kaip istorinės atminties simbolį.

 

Nors laidoti palaikus gausioje partizanų poilsio vietoje sudėtinga, D. Raslavičienė pažadėjo A. Lukšai, jog jam, kaip Lietuvai nusipelniusiam ir už ją kovojusiam lietuviui, vietos tikrai atsiras. A. Lukša, pasak D. Raslavičienės, buvo paprastas ir geras žmogus, sakęs, kad jam užteks to, jog į žemę, prie jo statyto metalinio kryžiaus, būtų įkasta urna su jo kremuotais palaikais. Prienų miesto garbės piliečio valia buvo įvykdyta.

 

Deja, kaip paaiškėjo pasitarime Savivaldybėje bei nuvykus į Skausmo kalnelį, išėjus A. Lukšai, paprastas metalinis kryželis buvo perkeltas į šoną, kad jo vietą galėtų užimti didesnis paminklas. O visų devynių ten gulinčių partizanų kapavietės sunaikintos ir paverstos tik viena, vienai šeimai priklausančia kapaviete.

 

Posėdžio metu nuspręsta nevertinti to, kas įvyko, tačiau ieškoti išeities, kaip dabar, jau įvykus tokiam incidentui, atkurti ir išsaugoti likusiųjų čia palaidotų partizanų atminimą.

 

Viena iš idėjų – ant to pačio didelio paminklo Lukšų šeimai iškalti ir likusiųjų partizanų pavardes – tuoj pat griežtai buvo atmesta pačios D. Lukšaitės-Maciukevičienės. Pasak jos, paminklas yra autorinis skulptoriaus darbas, ir ji ten neleisianti atsirasti nė vienai pavardei. Deja, susirinkusiems pareiškusi „statykite kur norite, bet kažkur tai, labai prašau, neniekinkite A. Lukšos paminklo“, ji nesugebėjo paaiškinti, kodėl, žinodama apie kitų partizanų kapavietes, pati jas išniekino.

 

Savivaldybės vadovams pasiūlius statyti atskirą paminklą, kuriame būtų įamžinti paminto atminimo partizanai, už paveldą Prienų rajono savivaldybėje atsakinga vyr. specialistė Edita Jakimavičiūtė informavo, jog kapines įregistravus į Kultūros paveldo vertybių registrą reikalingas bet kokio naujo statinio projektas. Savivaldybės vadovai nusprendė šį projektą finansuoti savivaldybės lėšomis, o į klausimą, kas finansuos paties paminklo statymą, atsakė, jog tai bus sprendžiama vėliau.

 

Tiesa, kodėl darbai, kurie kilo dėl akivaizdaus pažeidimo, bus apmokami iš visų Prienų krašto gyventojų kišenės, diskutuojama nebuvo.

 

Tiesa, klausimą, ar tikrai verta ir kiek verta įamžinti čia gulinčių partizanų atminimą, iškėlė Veiverių seniūnas. Pasak jo, reikėtų apklausti čia palaidotų partizanų artimuosius, ar jie tikrai norėtų, kad už Lietuvos laisvę kovojusių jų šeimų narių atminimas būtų atkurtas ir įamžintas. Seniūnas žadėjo ir pats asmeniškai visus artimuosius apklausti, deja, šį norą iš seniūno perėmė mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius, kuris šį darbą pavedė žmonėms, geriau pažįstantiems šių partizanų artimuosius – LPKTS nariams D. Raslavičienei ir L. Sakalavičiui.

 

Tiesa, daug kam kilo klausimas dėl seniūno iškelto klausimo. Pasidomėjus paaiškėjo, kad sprendimą dėl kapavietės identifikavimo, pagal Prienų rajono savivaldybės kapinių tvarkymo taisykles, priima seniūnai arba jų įgalioti asmenys pagal pateiktą medžiagą ir patikrinę kapą. Pagal tas pačias taisykles, „statant ir (ar) rekonstruojant statinius kapavietėje, įrengiant kitus kapavietės objektus, už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo praneša apie tai kapinių prižiūrėtojui“.

 

Pasak D. Raslavičienės, minėtame kapinių plote darbus atliko ir seniūnijos darbuotojai. Jai pastebėjus, jog kapaviečių išlikimui iškilo grėsmė ir kreipusis į seniūną, šis liepęs nesikišti, nes tai – ne D. Raslavičienės žemė.

 

Tiesa, pagal D. Raslavičienės pateiktus dokumentus Skausmo kalnelis jos žemėje įkurtas dar prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą. Dėl partizanų kapų atkūrimo ir puoselėjimo tremtį patyrusi moteris turėjo aiškintis Prienų rajono vykdomajame komitete, o jos sūnus patyrė tuo metu galiojusią Tarybų Sąjungos saugumo priespaudą ir apribojimus renkantis studijas bei dirbant. Atkūrus nepriklausomybę, D. Raslavičienė čia esančiais kapais rūpinosi kartu su Antanu Lukša. Jais rūpinasi ir dabar, tik vis su retėjančiomis bendraminčių gretomis. Žemę ji paskyrusi kovojusiems už Lietuvos laisvę – pačiai Lietuvai.

 

Beje, tai ne pirmas atvejis Veiverių seniūnijoje, kai netikėtai kapinėse išdygsta nauji statiniai. 2014 metų spalio mėnesį Veiverių kapinėse vietoje palikto kapavietės ploto dar vienam tos pačios giminės asmeniui išdygo naujas kitos giminės kapas. Tuomet seniūnas teigė, jog tam prieštaraujanti moteris yra konfliktinė, o ši kapavietė atsiradusi teisėtai. Deja, teismas pripažino kitaip.

 

Gaila, kad siekdami iškelti savo artimųjų atminimą žmonės paniekina kitų žmonių atminimą. Gaila, kad esant savivaldybės pareigūnų kaltei, nuostolius dengs tie patys mokesčių mokėtojai.

 

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) 312 straipsnį, tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.