Iš dėkingumo žodžių ir širdies šilumos sudėta gimtadienio puokštė gydytojai
„Jautri, suprantanti, užjaučianti. Santūri, kukli ir paprasta. Asketiška ir dvasiškai turtinga. Profesionali, nepaprastai mylinti savo darbą ir visus ligonius“. Kartais žmogus per gyvenimą neišgirsta ir dalies to, ką kalba pacientai, kolegos, bendraminčiai apie ilgametę Prienų PSPC vaikų gydytoją, nuo 1990 metų šeimos gydytoją Liną Aleknavičienę.
Liepų žydėjimu svaiginančią, medumi kvepiančią liepą gydytoja Lina Aleknavičienė pasitiko 65-ąjį gimtadienį (įspūdinga sukakties data: 2017-07-17). Šios progos nepamiršo buvę kolegos medikai, su kuriais dirbta Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje, sveikino ir dabartiniai bendradarbiai, draugai, artimieji. Ir, žinoma, pacientai, kuriems gydytoja yra tapusi jų šeimos nariu – „užauginusi“ ne vieną kartą, žinanti ne tik visų ligas, bėdas, bet ir – kas labai stebina – daugumos gydytų vaikų vardus. Gatvėje susitikusi visada paklaus, kaip sekasi jai ar jam. Nepamirš klustelti: „O kaip pačiai?“
Šio neįprasto rašinio – sveikinimo iniciatoriai – mažųjų pacientų tėveliai, kurie kreipėsi į redakciją, prašydami jų vardu pasveikinti gydytoją prasmingos sukakties proga ir padėkoti už gerumą, šilumą, pagalbą, patarimus. Vėliau prisijungė ir kiti pašnekovai. Pasikalbėjus, paskaičius mintis tapo aišku, kad keletu žodžių apie gydytoją Liną, kuri yra ir aktyvi visuomenininkė, skautų organizacijos įkūrėja, sveikos gyvensenos propaguotoja, neparašysi. Kita vertus, žinojau, kad santūrią, išskirtinio dėmesio nemėgstančią gydytoją sunku bus įkalbėti duoti interviu. Dėlioti straipsnį teko kaip mozaiką – iš įvairių žmonių minčių, nuotraukų, prisiminimų, pačios gydytojos, sutikusios po ilgo įkalbinėjimo pasidalinti keletu žodžių, biografijos epizodų.
Nuo gimtosios Suvalkijos nenutolo
Lina Aleknavičienė-Budrevičiūtė gimė 1952 metais Marijampolėje. „Prisimenu savo vaikystę su negudriais žaidimais ant Šešupės kranto, pirmąją kelionę iš namų, kai Vyšnių gatvės purvyne liko batai, o aš verkdama parbėgau namo. Prisimenu, kaip su knyga vaikščiojau paskui mamą, kad pamokytų skaityti. Būdama šešerių metų, pamačiusi į mokyklą skubančius vaikus, norėjau kartu su jais eiti, bet dar buvo anksti, – vaikystės prisiminimais dalinasi gydytoja L. Aleknavičienė. – Mokykliniai metai prabėgo greit. Geriau sekėsi tikslieji mokslai. Norėjau studijuoti ekonomiką, bet, atvažiavusi į Vilniaus universitetą, prašymą parašiau į Medicinos fakultetą“, – lemtingą pasirinkimą mena ji.
Pamini, kad niekada nesigailėjo įstojusi. Mokslai sekėsi gerai, pasirinko pediatriją, nes, kaip sako, visą laiką buvo artimesni vaikai.
Dar studijų metais pradėjo važinėti į sporto stovyklas, pamėgo keliones po Lietuvą su universiteto studentais. Universitetą baigusi su pagyrimu, trejus metus dirbo Alytuje, po to Prienuose. Kadangi gydant ligonius tekdavo susidurti su įvairiomis gyvenimo, socialinėmis, psichologinėmis problemomis, stengėsi papildyti savo žinias, tobulinosi, dalyvavo konferencijose, kursuose, gilinosi pulmonologijos, alergologijos, kardiologijos ir kitose srityse.
Noras gilintis visose medicinos srityse, daugiau sužinoti, plėsti akiratį, susitikti su žmonėmis gydytoją atvedė ir į LUMA (Lietuvos universitetų moterų asociaciją). 2004 metais gydytoja L. Aleknavičienė buvo apdovanota Prienų rajono savivaldybės mero padėkos raštu, 2005 metais – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštu už nuoširdų ir kūrybingą darbą ugdant jaunimo vertybines nuostatas.
Dirbti su gydytoja – malonumas
Ilgametė Prienų internatinės mokyklos vyresnioji medicinos sesuo Regina Kryžanauskienė sako: „Dirbti kartu su Lina Aleknavičiene buvo vienas malonumas. Gydytoja, augindama savo tris vaikus, visada turėjo laiko visiems internato vaikams – tiek dieną, tiek naktį. Vyresniesiems buvo kaip gydytoja ir psichologė (ko labiausiai trūko šiems vaikams), užkrėsdavo savo optimizmu. Mažiausiems nušluostydavo ašarą ir nosytę, apgaubdavo motiniška šiluma, rūpesčiu. Ji kabinete nesėdėdavo. Susirasdavo sergančius, nerimo apimtus vaikučius ir juos apžiūrėdavo viena pati, nelaukdavo, kol juos pakvies ir atves sesutė arba slaugytoja. Gydytoja įsiliejo į šią bendruomenę kaip gyvas, geras pavyzdys visiems. Linkiu neprarasti optimizmo, sveikatos. Kantrybės jai ir jos nuostabiems išauklėtiems vaikams.“
Pasak Reginos, gydytoja Lina buvo tikra „proletarė“: „Per tiek metų nebuvo jokio konflikto nei su mokytojais, nei su vaikais, nei su gydymo personalu. Visada bėgiojo su „portfeliu“, kuriame buvo viskas – ir vaistai, ir kitos priemonės. Nežiūrėjo, ar valdiškas vaistas, ar jos asmeniškas: jeigu reikia – ir duoda.“
R. Kryžanauskienė pasidžiaugia, kad medikė nepamiršta savo kolektyvo ir dabar, pasveikina. „Tai gydytoja, kuri nebijo nieko, nebijo atsakomybės. Žinau, kad kažkuriais metais buvo išrinkta Metų moterimi. Ir skautų organizacijoje dirba atsakingai, drąsiai. Matyti, kaip gražiai augina anūkus. Kad daug dar metų dirbtų ir mokytų jaunąją kartą“, – vis dar suranda gražų žodį apie gydytoją Regina.
Jai antrina ilgametė L. Aleknavičienės kolegė, bendrosios praktikos slaugytoja Nijolė Revuckienė: „Rodos dar taip neseniai abi jaunos atėjome dirbti i Prienų centrinę ligoninę. Tai buvo 1980-ieji. Lina Aleknavičienė dirbo vaikų gydytoja, aš medicinos sesute. Abi vienoje komandoje jau 37 metai. Dirbti su vaikučiais yra labai įdomu. Gydytoja visuomet į kiekvieną vaiką žiūri kaip į asmenybę. Paklausia, kaip jam sekasi darželyje ar mokykloje, kokie geriausi draugai. Tėveliams paaiškina, kad negalima vaikų lyginti, kad jie visi yra skirtingi ir labai įdomūs. Keitėsi laikai. Dauguma poliklinikos darbuotojų perėjome dirbti į Prienų PSPC. Gydytoja mokėsi ir tapo šeimos gydytoja, mes, sesutės, – bendrosios praktikos slaugytojomis. Dabar dirbame su vaikučiais ir su suaugusiaisiais. Gydytoja gydo ir jau suaugusius, jos pačios užaugintus pacientus, ir jų vaikučius, dažnai skuba pas pacientus po darbo ir poilsio dienomis. Jeigu būna išvykusi, konsultuoja telefonu. Tie metai, praleisti kartu, buvo įdomūs ir kūrybingi. Kartu aplankėme daug konferencijų, vykome į ekskursijas, koncertus, teatrus. Būna ir sunkių dienų, ypač kai sunkiai serga pacientai. Tuomet rūpestis ir nerimas gydytoją kamuoja ir dieną, ir naktį. Bet tai yra mediko dalia.“ Nors jau praėjo gimtadienio šventė ir nuskambėjo sveikinimai, Nijolė dar kartą palinki gydytojai geros sveikatos, šypsenos veide, energijos sporte, stiprybės gydant mažus ir didelius.
Į skautų organizaciją „atvedė“ sūnūs
Nors gydytojo profesija reikalauja visiško atsidavimo darbui, dažnai neskaičiuojant valandų, gydytoja L. Aleknavičienė suranda laiko ir šeimai, ir visuomeninei veiklai, ir asmeniniam augimui. Su vyru Jonu užaugino ir išauklėjo tris puikius, sportiškus, gabius mokslui ir muzikai vaikus – sūnus Gediminą ir Joną bei dukrą Eglę (po mokyklos pasirinkusius tiksliųjų mokslų sritis), sulaukė trijų vaikaičių, kuriems abu su vyru stengiasi įskiepyti tas pačias vertybes. „Man visada rūpėjo vaikų dvasinis augimas, jų ateitis“, – teigia L. Aleknavičienė, kuri su visa šeima – gal dėl natūralaus noro suteikti vaikams kuo daugiau žinių ir galimybių, gal atsitiktinumo dėka – tapo skautais.
Tai atsitiko 1990 metais, kai, pasak gydytojos Linos, radę skelbimą laikraštyje, su vyru nuvežė sūnus į skautų stovyklą. „Vaikams ten labai patiko, o skautų devizas „Dievui, Tėvynei ir artimui“ padėjo auklėti“, – sako medikė, tapusi ir Prienų skautų draugovės įkūrėja bei vadove.
1998 metais, Lietuvos skautijos sprendimu, L. Aleknavičienei buvo suteiktas skautininkės laipsnis, o nuo 2001 metų ji yra Lietuvos skautijos padalinio Prienų tunto tuntininkė.
„Kurį laiką Lina Aleknavičienė vadovavo „Revuonos“ pagrindinės mokyklos skautų būreliui. Jos iniciatyva buvo įkurtas ir Prienų skautų tuntas, kuriam priklauso penkios draugovės. Lina yra labai aktyvi skautų organizacijos narė, dalyvauja sueigose, stovyklose. Mes, Prienų skautų tunto draugininkės, esame dėkingos Linai už patarimus vykdant skautišką veiklą, dirbant su įvairaus amžiaus vaikais. Lina niekada neatsisako pagelbėti organizuojant tunto sueigas, rengiant mokymus. Jos dėka Prienų skautai yra aktyvūs Marijampolės krašto sueigų, stovyklų dalyviai. (Gydytoja Lina kasmet dalyvauja ŠMM ir Prienų rajono savivaldybės konkursuose ir gauna paramą vaikų vasaros poilsiui organizuoti – aut. past.)“, – pasakoja skautų organizacijos aktyvistė, draugininkė, pradinių klasių mokytoja Alma Liutkienė, viena iš pedagogų, kuriuos skautų veikla sudomino Aleknavičiai.
Gydytoja išrašo receptus ne tik medikamentams, bet ir judėjimui
Medikai geriau nei kas kitas supranta, kad tik sveikame kūne gali būti sveika siela, ir atvirkščiai. L. Aleknavičienė ir jos šeima yra sveikos gyvensenos idėjų puoselėjimo pavyzdys aplinkiniams. Vyras Jonas daug metų buvo aktyvus sportininkas, o dabar yra orientavimosi sporto entuziastas. Nuo vyro neatsiliekanti Lina mėgsta daug vaikščioti, į darbą ir iš jo eina pėsčiomis, nemažai kilometrų „susukti“ tenka lankant pacientus. Be viso to, gydytoja lanko sporto ir sveikatingumo klubo „Vėjas“ užsiėmimus. Pasak klubo įkūrėjo ir trenerio, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Egidijaus Visocko, pažintis su gydytoja Lina prasidėjo apie 2008 metus, kai gydytoja į treniruotes pirmiausia atvedė anūkus. Po to ir pati liko. „Lina Aleknavičienė – viena iš tų gydytojų, kuri į sportą atveda dar daugiau žmonių. Ji išrašo receptus ne tik medikamentams, bet ir judėjimui“, – tvirtina medikę ne tik kaip fizinio aktyvumo entuziastę, bet ir kaip žmonos Vaidos, o dabar ir dviejų sūnų gydytoją pažįstanti E. Visockas.
Pacientai: „Tai Gydytoja iš didžiosios raidės“
Gydytojo darbas – sunkus, atsakingas, bet duodantis didžiulę emocinę grąžą. Atlygis – pacientų sveikata, švytinčios gyjančių ligoniukų akys. Laimutė Bendoraitienė, 5 vaikų mama sako: „Mes turime dėkoti likimui, kuris suvedė mus su tokia daktare kaip Linutė Aleknavičienė. Ji yra vienintelė nuo 1988 metų mano vaikų Brigitos, Regvitos, Elonos, Vydmanto ir Arūno gydytoja. Visi vaikai jau suaugę, turi savo šeimas, o gydytoja dabar gydo jų vaikus. Kadangi viena mano dukra labai sirgo, dažnai gulėdavome ligoninėse, didžiausias ir nuoširdžiausias ačiū tik daktarei Linutei – už tai, kad mes esame, kad tiek naktų dėl mūsų nemiegojo. Tai Moteris, Gydytoja iš didžiosios raidės, kuri yra atsidavusi savo darbui, vaikams, šeimai, skautams – visiems žmonėms. Ji yra ir bus man kaip šventoji. Niekada nepamiršiu atmintyje įstrigusių žodžių, kuriuos ji yra ne kartą pasakiusi: „Jeigu pasidarytų blogiau, skambinkite – nors ir naktį“. Sunku būtų surasti kitą tokią daktarę, kuri dirbtų, konsultuotų ir nedarbo valandomis, savaitgaliais, netgi per atostogas. Niekuomet nepraeis pro šalį nepaklaususi: „Ar viskas gerai?“. Pilnamečiai mano vaikai yra pasakoję, kad vidury nakties skambino bendruoju telefonu 112 – neatsiliepė, o daktarė Linutė atsiliepė ir konsultavo. Tai išties didis žmogus. Nuoširdžiausi visų mūsų sveikinimai mylimai Daktarei. Jubiliejaus proga linkime begalinės stiprybės jai ir Dievo palaimos.“
Mamos žodžiams pritaria Laimutės dukra Brigita Vnęk. Ji sako tik L. Aleknavičienės dėka jaučiasi visiškai saugi ir rami dėl savo šeimos sveikatos: „Norėčiau labai padėkoti gydytojai už jos profesionalumą, sielos šilumą, nuoširdų norą padėti, draugiškumą ir rūpestį.“
Neįgalų sūnų prižiūrinti prienietė mokytoja Dalia Baranauskienė teigia, kad gydytoja L. Aleknavičienė jos šeimai ypač artima. Kadangi ji nuo mažens gydė sūnų, dažnai lankėsi, todėl žinojo ir kitų šeimos narių sveikatos problemas, nuoširdžiai dalijosi patarimais. Šiandien gydo ir vaikus, ir anūkus. „Kai prieš keletą dienų gydytoja vakare lankė priepuolio ištiktą sūnų, atsisveikindama perspėjo: „Jeigu pasikartotų – skambink“. Pasijutau nepatogiai, jeigu tektų naktį pažadinti. O ji atsakė: „Man – galima“. Didžiausias atlygis gydytojai yra ačiū“, – pabrėžia gydytojos altruizmu neatsistebinti Dalia.
Vilija, Rita ir kitos mamos, močiutės, norėjusios pridurti nors po žodį apie gerbiamą gydytoją – tai dalis iš daugelio paminėtų ir nepaminėtų prieniečių, kurie visi kartu iš sveikinimų, linkėjimų, nuoširdžių jausmų ir svaigaus liepų žydėjimo sudėjo nuostabią gimtadienio puokštę šeimos gydytojai L. Aleknavičienei.
