home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Pagaliau į lietingąjį kraštą sugrįžo karščiai ir šiluma. Pagaliau saulė ne tik apšviečia vien šalčiu dvelkiančius miškus ir klonius, bet juos ir šildo.

 

Laukuose bei paežerėse vis dažniau tamsius ir sunkius, šilumą saugančius rūbus pakeičia tarp aukštų krūmokšnių baltumu blykčiojančios apnuogintos nugaros bei kojos.

 

Ir šioje vietoje prieš akis išnyra prieš daugel metų rankose laikytas lietuvių liaudies pasakų rinkinys. Tiksliau – viena pasaka, kai vėjas lenktyniavo su saule, kuris iš jų geresnis? Vienoje iš rungčių vėjui, baisingais gūsiais bandančiam nuo valstiečio nuplėšti rūbus, teko pripažinti saulės pergalę. Mat šiai šildant valstietis drabužius pats nusimetė.

 

Turbūt beveik visose pasakose gėris nugali blogį. Netgi beveik visuose kino filmuose nugali tik gėris. Žmonėms patinka gėris ir didvyriai. Patinka regėti teisingumo ir paprastumo pergalę prieš blogį. Galbūt todėl, kad gyvenime tai retai sutinkame.

 

Gyvenimo aplinkybės, nepriteklius, rūpesčiai, ligos, pykčiai dažnai mus įvelia į pragariškas abejones gėrio egzistavimu, todėl paguodą randame tik filmuose. Vieną akimirką tampame gerųjų didvyrių rėmėjais, kitą akimirką – patys save įsivaizduojame didvyriais.

 

Tik kartais kyla klausimas, ką įsivaizduoja tie žmonės, kurie gyvena vien tuo, kad pakenktų kitiems. Ar jie irgi įsivaizduoja esantys didvyriai? Tik didvyriai... vykdantys savo darbus. Nenugalimieji, visada laimintys didvyriai, kurie daro tik bloga...

 

Dažnai pasiklystame savo mintyse, savo žiniose, savo patirtyje bei siūlomų gyvenimiškų situacijų ekranizacijose bei patarlėse. Pasiklystame ir pasakose. Mėgstame susirinkti tai, kas mums patinka, ir nekreipti dėmesio į tai, kas raudonai parašyta ir pabrėžta – negalima.

 

Ko gero, didžiausia klaida – filmo, knygos, pasakos perkėlimas į savo gyvenimą. Fantastinę istoriją „ekranizuojame“ savyje. Gyvename, dirbame, elgiamės taip, lyg graži pasaka būtų mūsų gyvenimo pavyzdys. Norime gyventi kaip pasakoje, neįvertindami, kad joje viskas netikra. Viskas – padailinta.

 

Kartais neįvertiname ir svarbiausio – tai gali būti klaidinga.

 

Susikuriame klaidingus savo gyvenimo modelius ir pagal juos bandome modeliuoti savo elgesį, mąstymą – visą gyvenimą. Ir nebeatskiriame, ar tai, kaip pasielgėme ir kokio rezultato sulaukėme, yra tai, „ko ir reikėjo tikėtis“, ar tai yra būtent ta klaida, iš kurios reikia pasimokyti.

 

„Visi jie tokie“, „taip visiems būna“, „nieko iš to ir nesitikėk“... Argi tai ne frazės, kurias girdime kasdien. Frazės, kurias patys kartais ištariame.

 

Pasiimame kažkur girdėtą istoriją, palyginame su tuo, ką matome, ir net nesusimąstę, net nepasitikrinę paskelbiame verdiktą „taip ir būna“. Paskelbiame sau. Ir keliaudami savo gyvenimo ratu šią mintį nuolatos ir taikome.

 

„Balta spalva kaip ligoninės“. Puikiai mokame tokią frazę ir dažnai būtent ją ištariame peikdami kambario ar automobilio spalvas. Tačiau ar ligoninės tikrai vien tik baltos? Ir ko daugiau – baltų namų ar baltų ligoninių?

 

O kaip ne tik smerkiantis, bet ir automobilio kainą mažinantis posakis „raudona kaip gaisrinė“? Taip, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliai iš tiesų Lietuvoje yra raudoni, kaip ir didesnė dalis prašmatniausių bei brangiausių pasaulio automobilių. O kur dar karališkasis „raudonasis kilimas“?

 

Ar tikrai visos žuvys turi daug ašakų, ar tikrai visi vaikai naktimis nemiega, ar tikrai „visos jos tokios“?

 

Ar tikrai verta teisti, negavus net pranešimo apie nusikalstamą veiką?

 

Ar tikrai jaučiame, kada tas gėris, kuriuo gėrimės, tampa mums priešingybe? Gėrimės tuo, kas pasakose kovoja prieš mus. Užuot kovoję už gėrį, patys kuriame blogį, įsivaizduodami save tais didvyriais. Didvyriais, kurie ne kuria, o griauna. Didvyriais, kurie į savo gyvenimą žvelgia per iškreiptą prizmę – save aukštindami tik už jiems vieniems žinomus nuopelnus. Didvyriais, kurie pamina tą mažesnių didvyrių kilniaširdišką norą padėti savo didvyriams.