Skriaudžiuose atbudo bažnyčios vargonai (nuotraukos)
Šių metų liepos 16 d. įeis į Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos bažnyčios istoriją kaip viena ryškesnių datų.
Praėjus beveik 20 metų bažnyčioje vėl suskambo vargonai, pabudinti didelėmis parapijos kunigo, klebono Arūno Simonavičiaus pastangomis ir parapijiečių pagalba.
Pasak kun. A. Simonavičiaus, Skriaudžiai muzikiniu požiūriu yra ypatingi. Skriaudžiuose atsiradusi ir iki šiol puoselėjama kanklių muzikinė kultūra, įžymiausius Lietuvos atlikėjus viliojanti bažnyčios akustika bei dabar jau atgimę aukštos kokybės ir galingi bažnyčios vargonai susijungia į visumą. Visumą arčiau tikėjimo.
Netgi Šventajame Rašte, skaičiuojančiame daugiau negu tūkstantį metų, yra nuoroda į Viešpaties garbinimą Skriaudžiuose puoselėjamais instrumentais. Viename iš pirmesnių Biblijos vertimų į lietuvių kalbą 150-oje psalmėje kviečiama girti Viešpatį „<…>Laudate eum in sono tubae; laudate eum in psalterio et cithara. / Laudate eum in tympano et choro; laudate eum in chordis et organo.<..>“ (lot. „Girkite jį su trimito garsu, girkite jį su arfa ir kanklėmis / Girkite jį su bubinėliu ir šokiais, girkite jį stygomis ir vamzdžiais (vargonais)“).
Vargonai (gr. organon, lot. organum – instrumentas) yra vienas seniausių pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas. Jis gali būti kildinamas iš paprastos antikos laikų Pano fleitos.
Apie III a. pr. Kr. Aleksandrijoje Ktesibijas išrado hidraulinius vargonus (juose oras buvo pučiamas 2 vandens siurbliais). Vargonų gamybos meną, išvystytą senųjų graikų ir romėnų, perėmė Vidurinių Rytų tautos.
Apie 350 m. e. m. Bizantijoje hidraulinius vargonus išstūmė patobulinti dumpliniai. 660 m. popiežiaus Vitalijaus nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose. Labiausiai jie paplito nuo IX a., o nuo XIV a. pradedama naudoti kojinė klaviatūra-pedalas. Lietuvos bažnyčiose vargonai buvo statomi nuo XVI a.
Vargonai būna įvairių tipų, dažnai sudėtingos sandaros: labai didelių, turinčių >30 000 vamzdžių, ir nedidelių kilnojamųjų. Skriaudžių bažnyčios vargonai yra vieno manualo su pedalais ir dešimties registrų instrumentas.
Svarbiausios vargonų dalys yra vamzdžiai (į juos pučiamas oras sukelia garsus), oro pūtimo sistema, arba pūtykla, ir griežykla. Vamzdžiai (kiekvienas jų duoda tik po vieną garsą) skirstomi į švilpiamuosius (dar vadinami fleitiniais, labialiniais) ir liežuvėlinius; pagrindą sudaro švilpiamieji, gaminami iš metalo (dažniausiai alavo, švino) ir medžio. Garsų tembras priklauso nuo vamzdžių konstrukcijos, dalių proporcijos (menzūros) ir medžiagos, iš kurios jie pagaminti. Liežuvėliniai vamzdžiai naudojami daugiausia solo grojimui arba skambesio sodrumui padidinti.
Visi vargonų vamzdžiai suskirstyti į registrus, arba balsus (registrą sudaro to paties tembro, dažnai vienos klaviatūros apimties vamzdžių eilė). Registrai tarpusavyje skiriasi garso aukščiu (1–3 oktavomis, kvintomis, tercijomis ir kt.).
Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčios vargonai sukurti XX pradžioje (iki 1904 m.) vieno žymiausių Lietuvos vargonų meistrų – kauniečio Jono Garalevičiaus. Tai liudija griežykloje esanti porcelianinė firminė meistro emblema su įrašu „Jan Garalewicz / Kowno“. Nors įrašas lenkų kalba, tačiau darytas iki lietuviškos spaudos atgavimo 1904 m., o pats J. Garalevičius itin propagavo lietuvybę ir net vargonų registrų pavadinimus išvertė į lietuvių kalbą. Tai vieninteliai autentiški išlikę meistro Jono Garalevičiaus vargonai Prienų rajone, kiti šio meistro darbai Prienų miesto bažnyčioje, Šilavote buvo radikaliai perdaryti.
Deja, per šimtą metų vargonai susidėvėjo ir galop nutilo. Tačiau, 2015 metais Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčioje švenčiant šv. Kalėdas tradicinę liturgiją puoselėjančiam parapijos klebonui A. Simonavičiui pasiūlius, o parapijiečiams entuziastingai pritarus, nuspręsta istorinę, sakralinę bei muzikinę vertę turinčius vargonus vėl pažadinti.
2017 m. liepos mėnesį vargonai vėl sudrebino bažnyčios sienas.
Į liepos 16 d. vykstančius Škaplierinės – Švč. Mergelės Marijos atlaidus susirinko ne tik Skriaudžių krašto parapijiečiai, bet ir svečiai iš Vilniaus. Iškilmingos dienos proga koncertą su savo vadovaujamu varinių pučiamųjų kvintetu padovanojo tūbos virtuozas, profesorius Leonardas Benediktas Ulevičius, nacionalinės tūbos mokyklos įkūrėjas, formuotojas bei reformatorius, pirmasis muzikantas, pradėjęs propaguoti įvairių derinimų tūbas Rytų Europoje, sukūręs nemažai fondinių įrašų solo tūbai su fortepijonu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
Profesoriaus pučiamųjų kvinteto aidintis garsas pasklido tarp bažnyčios sienų ir susiliejo su daugkartinės įvairių respublikinių konkursų laureatės, vargonininkės Virginijos Mitrikevičienės-Ulevičiūtės valdomų kitų pučiamųjų – bažnyčios vargonų – aidėjimu.
Škaplierinės iškilmių proga šv. Mišias aukojo iš Prienų kilęs Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato Griškabūdžio Kristaus atsimainymo parapijos klebonas, Vyskupijos Jaunimo centro vadovas Vytautas Mazirskas.
