Praeina tik akimirka, o dangaus žydrynę paslepia, rodos, iš niekur atsiradusi pilkuma. Gražų saulėtą slėnį apgaubia visai nelauktas ir netikėtas tirštas debesų patalas. Ore tvyranti kaitra primena akvariumą. Tiksliau, akvariumo žuveles – ritmingai ir tiksliai tarsi niekad nepailstantis laikrodis žiopčiojančius ir deguonies gurkšnius gaudančius margažvynius kiekvieno vaiko mėgstamus padarėlius. Užslinkusi pilkuma priverčia ir žmogų vasaros tvankumoje net išsižiojus gaudyti vėsesnio oro gurkšnius.

 

Per slėnį nuvilnija smulkios, tačiau net į mažiausius tarpelius besiskverbiančios dulksnos šuorai.

 

Saulėta ir karšta diena vos per akimirką virsta pilka, slėptis verčiančia niūruma.

 

Kiekvienas gyvenime norime regėti ir jausti tą šiltą dieną, stebėti skriejančius margus drugelius ir skaičiuoti dangumi keliaujančius baltus debesų kamuoliukus. Ramybės bei aplink mus esančios visumos santarvę. Svajojame, kad tai niekad nesibaigtų ir posakis „po manęs nors ir tvanas“ galiotų tik tiems, kurių gyvenime nuolat ūbauja skvernus draskantis vėjas bei iki kaulų smegenų besiskverbianti dulksna. Ir niekad nesusimąstome, kad esame tik savo gyvenimo šeimininkai. „Po manęs“ įgyja visai kitą prasmę.

 

Stengiamės gyventi taip, kad po mūsų nebūtų tvano, kad po mūsų galiotų ta pati ramybė ir ta pati santarvė. Na, bent jau mūsų palikti prisiminimai, tradicijos, gausiais patarimais bei pamokymais aplinkiniams suteiktos gyvenimo patirtys ir taisyklės.

 

Deja, naivu tikėtis, jog netgi mums išėjus pasaulyje viskas išliks taip, kaip buvo. Nepaliesta, nepakeista ir neginčijama.

 

„Po manęs nors ir tvanas“ nėra gyvenimo būdas, taisyklė ar tiesiog žmogaus apibūdinimas. Tai – egzistencijos taisyklė. Taisyklė, kuri apibūdina ne tai, kaip saugome savo garbę, orumą ir atmintį ateities kartoms, bet apibūdina konkretų egzistencijos faktą.

 

Kartu su mūsų išėjimu anapus išeina ne tik mūsų gyvenimas, mūsų prisiminimai. Išeina ir taisyklės. Sąlyginės taisyklės, kurių reikėjo laikytis mums egzistuojant.

 

Juk puikiai žinome, kad pasikeitus valstybės politinei pakraipai įsigalioja naujos politinės pakraipos taisyklės, o senosios padedamos į giliausius stalčius. Dažniausiai ir viešai paminamos…

 

Puikiai žinome, kad pasikeitus įmonės, valstybės vadovui įsigalioja naujos taisyklės, o senosios pamirštamos.

 

Juk žinome, kad norint pakeisti vabzdžių spiečiaus įpročius ir netgi buvimo vietą, tereikia pakeisti taisykles – pašalinti spiečiaus vadovą.

 

Suprantama, jog mums išėjus pasikeičia ir mūsų sukurtos ar veikiamos taisyklės. Prasideda tvanas.

 

Argi ne tiesa, jog pasitraukus artimam žmogui jo puoselėtos tradicijos tampa tik sentimentais persmelktais prisiminimais. Argi ne tiesa, kad jam išėjus kiekvienas tyliai, net apie tai nesusimąstydami sušunkame „laisvę papūgoms“ ir savo egzistenciją tęsiame vadovaudamiesi tik tuo, ką įsisavinome ir pervertinę savo sudėtingoje patirties, charakterio ir mąstymo mašinoje įteisinome kaip… naujas gyvenimo taisykles.

 

Ir net nesusimąstome, jog tvanas – nėra tai, ką paliksime po savęs. Tvanas yra tai, kas vyks po mūsų, nepriklausomai nuo to, kokiomis viltimis ir svajonėmis gyvensime visą gyvenimą.

 

Tvanas yra tai, ką sukurs po mūsų likusios šio pasaulio egzistencinės detalės. Žmonės. Kaimynai, draugai, bendradarbiai, tautiečiai,giminės, broliai, vaikai – būtent jie spręs, ar po mūsų džiaugsmo ir nusivylimų kupino gyvenimo bus tvanas. Būtent jie spręs, ar mūsų jiems perteikti gyvenimo džiaugsmai ir patirtys yra vertesni didesnio ar mažesnio tvano.

 

Kaip kiekvienas asmeniškai savo gyvenime patiriame po atskirą pasaulio – savo pasaulio – pabaigą, taip kiekvienas baigdami savo kelionę egzistenciniu gyvenimo ratu sulaukiame tvano. Telieka svajoti, kad tai, ką davėme kitiems, bus bent mažyte dalele panaudota ateityje ir ateities kartoms paliekamas tvanas bent jau nedidės.

 

Iš tikrųjų, skaudu stebėti, kai žmogaus kuriamas pasaulis, jo sukurtos gyvenimo taisyklės, netgi atrasti tvano mažinimo būdai miršta kartu su juo. Skaudu stebėti, kai visą gyvenimą sunkiai dirbus ir skaičiavus kąsnius kaupti turtai tampa našta. Kai visas atminimas lengva ranka padedamas giliai į stalčiaus dugną ir pamirštamas. Dešimtmečiai tampa tuštuma.

 

Sunku stebėti, kaip patys artimiausi žmonės, netgi vaikai, pamina savo artimiausių, garbingai gyvenimo kelią nuėjusių žmonių atminimą. Kai sunkiai dirbusio žmogaus vardas tampa ne darbų, taisyklių, tradicijų tęstinumo, bet naudos ieškojimo etikete. Prekės ženklu, kurio prasmė savo svarbumu ir pagarba niekuo nesiskiria nuo etiketės „Tradicinis pomidorų padažas“.

 

Sunku stebėti, kai po žmogaus, kentėjusio ir sunkiai dirbusio visą gyvenimą dėl vaikų, tų pačių vaikų dėka ateina tvanas, kuris skandina ne tik vardą,bet ir ištisus dešimtmečius. Ir vos per keletą akimirkų tai, kas buvo sukurta, paverčia vėjo tolyn nešamomis dulkėmis.

 

Saugome savo gyvenimą ir dievagojamės, kad mums rūpi, ar po mūsų nebus „tvano“, tačiau net nepagalvojame, jog to reikia prašyti tuos, kuriems atiteks mūsų gyvenimo patirtis, atminimas. Net nepagalvojame, kad būtent tik nuo mūsų paliekamos kartos ir gyvenimo bendrakeleivių priklausys, ar po mūsų bus tvanas, ar prieš saulę vaivorykštės spalvomis žaižaruojanti vasariška dulksna.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close