Birštono muziejuje – paroda „LDK pilys“. Tapyba ir istorijos retrospektyva.
Kovo 11-oji – tai ne tik tautinės, bet ir ilgalaikės pilietinės revoliucijos pradžia. Per kelias kartas visuomenė turės tapti viduje laisva ir atsakinga, įveikti sovietinį palikimą – piliečių abejingumą, baimę, nuolaidžiavimą ir net pataikavimą blogiui. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sudarė prielaidas mūsų tautos savasties atskleidimui. Istorija – tai ne psalmės, kokie nors pašlovinimai, o įvairių praeities spalvų kuo išsamesnis, įvairiapusiškesnis atskleidimas. Istorija, kaip mokslas, Lietuvoje pamažėle išsivaduoja iš naujausios spalvos ideologinių išvedžiojimų, įvairių politikų pamokslų.
Pasitikdami Kovo 11-ąją, norime pabrėžti ir per daugiau kaip du dešimtmečius pasikeitusio istorinio praeities vertinimo svarbą dabarčiai, meno ir istorijos santykį.
Kovo 8 dieną 16.00 val. muziejus visus kviečia į Gito Markučio tapybos parodos „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilys“ atidarymą.
Autorius gimė 1953 m. 1994 m. persikraustė į Kauno rajoną, Jonučius, kur dabar ir gyvena. 1993 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavo statybos ekonomiką, vėliau Marijampolės kolegijoje – dailės pedagogiką. Nuo 1990 m. autorius dirba tapybos mokytoju. Visą laisvalaikį autorius skiria kūrybai, nuolat ieškodamas kažko naujo. Tapo aliejiniais dažais. Jau 10 metų lanko Olego Karavajevo dailės studiją. Šioje studijoje, padedami nuoširdaus vadovo, vieni tobulina dailės įgūdžius, įgytus kitose meno mokyklose, kiti pradeda kelią į meno pažinimą. G. Markutis priklauso prie pirmųjų. Savo parodos apraše jis pastebi: „Paveiksluose sutalpinu savo emocijas ir spalvas, kuriomis dalinuosi su parodų lankytojais. Artimos temos – peizažai ir abstrakcijos, mūsų krašto grožis, spalvų skambesys besikeičiančioje gamtoje“.
Naujus potėpius G. Markučio kūryboje paskatino jo kelionės. 2011 m. gegužės mėn. kartu su mokytojais ir moksleiviais jis aplankė Vakarų Ukrainoje esančias LDK pilis. Jų didybė jam padarė didelį įspūdį, ir autorius tai įamžino drobėse. 2012 m. parodos autorius su Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvu aplankė LDK pilis Baltarusijoje. Dabar autorius bando įamžinti ir Radvilų pilis, išlikusias Baltarusijoje.
Labai svarbus įvykis menininko gyvenime buvo jo personalinė paroda Lietuvos Respublikos Seime „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys“. Šie ir vėlesni minimos tematikos paveikslai buvo eksponuoti parodose Biržų pilyje, Kauno karininkų ramovėje, Juodkrantės kultūros centre, Kauno kultūros centre. Gitas Markutis taip pat dalyvavo tapybos darbų parodoje Suomijoje, Salo miesto dailės galerijoje.
Birštono muziejuje lankytojas išvys šiuos autoriaus paveikslus: „Kremeneco pilis“, „Kremeneco pilies griuvėsiai“, „Myro pilis“, „Dubno pilis“, „Nesvyžiaus pilis“, „Mežyrico įtvirtintas vienuolynas Vakarų Ukrainoje“, „Lucko pilis“. Parodoje taip pat pateikiami trys nutapyti paveikslai Biržų pilies tematika ir vienas, vaizduojantis Kauno pilį.
Kiekvienas žmogus meno kūrinius suvokia savaip. Autoriaus nutapytas Lucko pilies paveikslas man tarsi primena iš Vytauto Didžiojo atimtą Lietuvos karalystės karaliaus karūną. Ją tarsi savo šešėliais užstojo to meto politikos didžiūnai. Prisiminsime, kad būtent dabartinės Vakarų Ukrainos Lucko Liubarto pilyje 1429 m. įvyko garsusis Vakarų ir Rytų valstybių vadovų pasitarimas, kuriame buvo iškeltas Vytauto karūnavimo, Lietuvos karalystės klausimas. Dėl Lenkijos delegacijos prieštaravimo, o gal paties Vytauto nenoro eiti į aštrų konfliktą su Lenkija šis klausimas taip ir nebuvo išspręstas. Tai reiškė, kad pirmasis bandymas patekti į tuometinę Europos Sąjungą nepavyko.
Kunigaikščiai Radvilos viduramžiais buvo nevainikuoti Lietuvos karaliai. Jų pilys garsėjo įtvirtinimų sistema ir vidiniu puošnumu. Atėjusieji į muziejų atkreips dėmesį į drobėse pavaizduotas Nesvyžiaus ir Myro pilis. Nesvyžiaus pilis Baltarusijoje 1513-1939 metais priklausė Radvilų giminės Nesvyžiaus ir Olykos atšakai. Pilies garbingumą rodo tai, kad jos komplekse esančioje Kristaus kūno jėzuitų bažnyčioje, statytoje 1587-1603 metais, yra palaidoti 72 Radvilų giminės nariai.
Myro pilis Baltarusijoje taip pat priklausė Radviloms. Koks ten vyko gyvenimas? Įsiskaitykime į istorinius šaltinius, rastus Nesvyžiaus pilies archyve, kur aprašyta 1761metų paskutinioji savaitė Myro pilyje.
„Kunigaikštis Karolis Radvila Šv. Kalėdų proga šauniai vaišino visą Lietuvos Tribunolą. Lietuvos pastalininkis ir Tribunolo maršalka Pacas, maršalkos pavaduotojas Kozelas, Minsko kadencijos Tribunolo raštininkas Volodkovičius ir visi deputatai išvyko iš Minsko gruodžio 22 d. Kunigaikštis Karolis Radvila kartu su visais dvariškiais ir apsauga kitą dieną pasitiko juos pusė mylios nuo Myro. Maršalką Pacą jis įsodino į savo karietą ir, ant apkasų šaudant pabūklams, atlydėjo svečius į pilį. Po valandos buvo patiekta gausi vakarienė, kuri truko visą naktį, dažnai kilnojant taures į karaliaus, šeimininko, maršalkos ir deputatų sveikatą. Gruodžio 24 d., auštant, pokylio nė kiek neišvarginti svečiai sukilo. Tai buvo Šv. Huberto diena. Kunigaikštis Karolis, kaip šio medžiotojų patrono ordino kavalierius, niekuomet nepamiršdavo jo pagerbti didele medžiokle. Tad visi išvyko į giraitę, esančią už ketvirčio mylios nuo miesto. Čia žvėrys jau buvo aptverti tinklais. Per keletą valandų sumedžiojo daugybę stirnų, vilkų, lapių ir kiškių. Tuo tarpu buvo pranešta, kad iš Nesvyžiaus atvyksta kunigaikščio Karolio seserys Teofilė ir Veronika, kurias lydėjo ponai Jablonskiai, Naugarduko sargybininkaitė Reitenaitė ir kitos dvaro ponios. Visi išjojo jų pasitikti ir temstant grįžo į Myro pilį. Buvo pateikta Kūčių vakarienė, ir išvargusi draugija nuėjo ilsėtis. Kalėdų dieną po pamaldų kunigaikštis Karolis visus bažnyčioje buvusius pakvietė į pilį (nurodoma penkiolika asmenų pavardžių – V. K.) Tad susirinko gausi draugija. Nuo garsių svečių ir viso Radvilų dvaro sveikinimų, pabūklų ant pylimo šaudymo drebėjo pilies langai. Po pietų ir trumpo poilsio prasidėjo puikus pokylis ir šokiai iki vėlyvos nakties. Kitas dienas svečiai važinėjosi rogutėmis, šoko ir gausiai vaišinosi. Gruodžio 28 d. buvo kunigaikštytės Teofilės vardynos. Auštant buvo paleista 100 salvių iš pilies pabūklų. Po to kieme išsirikiavęs dvaro apsaugos dragūnų batalionas triskart pasveikino varduvininkę. Kunigaikštis Karolis ir visi svečiai sveikino kunigaikštytę. Vidudienį visi nuvyko į bažnyčią, išklausė iškilmingas pamaldas ir Te Deum. Jų metu be paliovos buvo šaudoma iš pabūklų ir šautuvų. Paskui vyko pietūs, vakare – kaukių balius (Edvardas Kotlubajus. Radvilos. V. 1995, p. 348-349). Kitą dieną dalis svečių išsiskirstė, tačiau atvyko naujų: Lietuvos pakamorė kunigaikštis Radvila, LDK stovyklininkas Pociejus, vaivados pavaduotojas Abramovičius, Vilniaus kardininkas Bogušas. Po Naujųjų metų tribunolo maršalka Antanas Pacas ir deputatai išvyko į Minską, kiti svečiai linksminosi iki Trijų Karalių.“
Apžvelgėme tik dvi Gito Markučio, mylinčio Birštoną ir dažnai atvykstančio į kurortą, nutapytas drobes. Besidomintieji menu, besidomintieji mūsų tautos šlovinga istorija, atvykite į parodos atidarymą, daug sužinosite ir pamatysite. Juk mes irgi pilėnai, buvusios garbingos, tiesa, medinės Birštono pilies atminimo saugotojai.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
