home Vertybių užuovėja GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. „Kartais atrodo, kad jėgų kažkas atsiunčia iš aukštybių…“

GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. „Kartais atrodo, kad jėgų kažkas atsiunčia iš aukštybių…“

  Visi žmonės nori gyventi visavertį ir prasmingą gyvenimą. Sveikieji tam turi daugybę galimybių ir pasirinkimų, tuo tarpu žmonėms su negalia reikia įvairios pagalbos, bet labiausiai – supratimo, moralinio palaikymo. Prienų aklųjų bendruomenės nariai turi tokį ramstį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų filialo pirmininkę Ireną Karsokaitę, kurią visi labai vertina, gerbia ir myli. Šios iš pažiūros trapios ir gležnos moters daliai prieniečių pristatyti nereikia. Jau ne vienerius metus ji vadovauja aklųjų ir silpnaregių bendruomenei, inicijuoja bei organizuoja įvairias veiklas, ieško galimybių, kaip pagerinti žmonių su regėjimo negalia gyvenimą, kad jie nesijaustų vieniši ir nereikalingi visuomenei. Be tiesioginių pareigų, I. Karsokaitė turi įvairių pomėgių. Į tas veiklas stengiasi įtraukti ir bendruomenės narius, juos suartinti. Nepamiršta ir tų, kurie dėl fizinės negalios negali išeiti iš namų: sprendžia jų problemas, lanko švenčių metu. Irenos akyse niekada nepamatysi liūdesio, pykčio ar nepasitenkinimo – vien spinduliuojantį gerumą, nuoširdžią ir nesuvaidintą šypseną. Kad kitam suteiktum stiprybės ir mokytum, kaip nepasiduoti gyvenimo sunkumams, reikia būti labai stipriam pačiam. Kaip to išmokstama? Iš kur to semiamasi? Atsakymus į šiuos klausimus išgirdau mudviejų pokalbio, kuris skirtas visiems, norintiems geriau pažinti I. Karsokaitę, metu. Gerbiama Irena, kas Jus sieja su Prienais? Papasakokite apie save, savo šeimą.   Prienai yra gimtasis mano miestas. Gimiau nuostabaus grožio kampelyje ant Verknės upės kranto, kurį pamatę draugai vadindavo mažąja Šveicarija. Šeimoje augome trise: aš su sese ir brolis. Tėvai buvo paprasti žmonės. Tėvelis dirbo statybose, mama atlikdavo laukininkystės darbus. Jau vaikystėje tėvai pastebėjo, kad blogai matau, todėl keliavome pas įvairius gydytojus, kol pagaliau buvo atlikta akių operacija, šiek tiek pagerėjo regėjimas. Bet ne tiek, kad galėčiau lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Todėl, sulaukus septynerių, tėvai nuvežė mane į Kauno aklųjų mokyklą, kurioje ir prasidėjo mano mokslai. Čia dirbo puikūs mokytojai ir auklėtojai, kurie rūpinosi ne tik žiniomis, bet ir tuo, kad vaikai gautų kuo daugiau gyvenime reikalingų įgūdžių. Kokias vertybes, nuostatas stengėtės ugdyti savyje? Apie ką svajojote vaikystėje? Ar tos svajonės išsipildė? Visada norėjau būti teisinga. Tai labiausiai vertinu. Dar labai vertinu pagarbą kitam žmogui, sąžiningumą, nuoširdumą. Vaikystėje svajojau tapti šokėja. Tik svajojau, o gyvenimas viską sudėliojo savaip. Grojau profesionaliame neregių pučiamųjų orkestre, baigiau aukštesniąją J. Gruodžio muzikos mokyklą. Kai orkestro nebeliko, dirbau Kauno aklųjų kultūros namuose renginių organizatore. O nuo 2007 m. tapau Prienų aklųjų ir silpnaregių bendruomenės pirmininke. Ar galite pasakyti, kad esate laimingas, sėkmingas žmogus? Nuo ko priklauso šis pojūtis ar būsena? Manau, kiekvienas žmogus, jeigu jis yra sveikas, tai jau yra laimingas. Deja, labai gera sveikata negaliu pasigirti. Tačiau, kai vyksta kokie svarbūs dalykai, renginiai, išvykos, kur atsakai ne tik už save, atrodo, kad tų jėgų kažkas atsiunčia iš aukštybių. Sėkmė priklauso nuo to, kiek įdedi darbo siekdamas tikslo, tačiau ir norus reikia vertinti realiai. Kai žaidžiu šachmatų partiją, visada noriu laimėti, bet reikia stengtis sužaisti gražią partiją, o laimėjimas ateina savaime. Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena, savaitė? Mano darbas labai įdomus, nes be kasdieninio įvairių dokumentų pildymo galiu atsiskleisti kūrybiškai: organizuoti išvykas, renginius, žaidimą šaškėmis. Labiausiai žmonės nori, kad juos išklausytum, patartum, o kai sunkiai vaikštančiuosius aplankome namuose, jie be galo būna laimingi ir norėtų, kad taip dažniau būtų. Žmonės turi įvairių pomėgių, todėl ir darbas yra į tai orientuotas. Muzika ir daina – viena svarbių neregio saviraiškos formų, per kurią žmonės labiau atsiskleidžia, tobulėja, ugdomas gražus bendravimas. O knygos, kurių gali klausytis kiekvienas blogai matantis, tai didelė dovana knygos mylėtojams. Atsiranda ir socialinių, buitinių problemų, kurias pagal galimybes stengiuosi išspręsti. Ar sunku vadovauti organizacijai, kuriai, kaip ir visoms kitoms neįgaliųjų organizacijoms, skiriama per mažai dėmesio. Kaip laviruojate? Prienų organizacijai vadovauju šešerius metus. Žmonės mielai mane priėmė, ypatingai tie, kurie pažinojo tėvelius. Buvo liūdnoka dėl patalpų, nes man atėjus turėjome kažkur išsikelti. Organizacija gyvuoja jau 50 metų, bet per tą laiką nebuvo surastas neregiams tinkamas kabinetas. Manau, čia yra šiek tiek organizacijos vadovų aplaidumo. Požiūris į kiekvieną dalyką priklauso nuo to, kaip atlieki savo darbą, kokia to darbo kokybė. Na, o rezultatas vis tiek kažkoks bus ir tikrai būsi pastebėtas. Tuomet ir požiūris į viską keičiasi. Apie finansinius reikalus turiu savo filosofiją. Manau, kad pinigų turime tiek, kiek tuo metu reikia. Jei kartais trūksta, atsiranda rėmėjų, kurie mus pamalonina savo produkcija. Jūsų per šešerius metus nuveiktų darbų sąrašas ilgas. Kokiais labiausiai didžiuojatės? Didžiuotis savo darbais tikrai nenoriu. Kaip ir organizacijos nariai, labai džiaugiuosi patalpomis, kurios yra miesto centre. Per tuos metus įvyko daug gražių dalykų, renginių, pažintinių kelionių. Ypatingai vertinu keliones, kuriose žmonės gražiai bendrauja, atsiskleidžia, mokosi orientuotis aplinkoje, padeda vieni kitiems. Nuostabiai praleidome laiką „Pilnų namų bendruomenės“ aplinkoje, kur patobulėjome dvasiškai, o taip pat gėrėjomės bendruomenės vienuolių gražiai tvarkoma aplinka. Užsimezgė graži draugystė su Suvalkų neregiais, kuri suartino abi bendruomenes. Kaip keičiasi žmonių su regėjimo negalia gyvenimas? Kokie sunkumai ir rūpesčiai juos labiausiai slegia? Žaviuosi jaunais organizacijos nariais, kurie didelių norų ir pastangų dėka eina per gyvenimą, imdami iš jo viską, kas tik įmanoma. Vyresnio amžiaus žmones slegia ligos, vienatvė. Kaip galima būtų padėti tokiems žmonėms? Ar viskas priklauso tik nuo valstybės ir vietos valdžios požiūrio? Manau, kad tokiems žmonėms, be socialinio darbuotojo, labai svarbi būtų psichologo pagalba. Ypač neseniai apakusiesiems, kurie ne tik nenori bendrauti, bet ir gyvenimas jiems nemielas. Esate labai užimta, daug dirbate, tačiau surandate laiko ir sau. Kaip atsipalaiduojate? Visada daug dirbau, nes žinojau, kad atlygis lengvai neateina. Mėgstu dainuoti, todėl dalyvauju dviejuose ansambliuose, žaidžiu šachmatais, dalyvauju įvairiose varžybose. Labai mėgstu gamtą. Vaikščiojimas gryname ore puikiai atpalaiduoja. Apie ką svajojate? Didelių svajonių neturiu. Norėčiau, kad gyvenimas pagerėtų tiems, kuriems sunku gyventi, kurie turi didelių problemų, kad jos išnyktų, kad vaikai šeimose būtų laimingi. Ko linkite visiems žmonėms? Žmonėms linkiu daugiau nuoširdaus bendravimo, visada turėti malonių užsiėmimų, lankyti vieniems kitus, gerti arbatą, džiaugtis tuo, ką duoda šiandiena ir kiekviena gyvenimo akimirka.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close