Atsitiktinumas, atskleidęs vis dar šlubą sistemą

Niekada negalima lyginti gyvūnų su žmonėmis. Ne dėl to, kad, mokslininkų teigimu, turime didesnes smegenis ar esame protiškai labiau pažengusi šios planetos gyvų būtybių rūšis, bet dėl to, jog turėdami griaunamąją jėgą nesugebame gyventi natūraliame gamtiniame cikle.

Sugebame kartu dirbti, norėdami griauti, o ne tobulėti. Tobulėti ne mašinomis, o savimi. Priverčiame dirbti save dėl mašinų, nors šios turėtų dirbti dėl mūsų.

Labai dažnai iš žiniasklaidos sužinome apie įvairius gyvūnų kankinimo atvejus, kai tam tikros religinės, fanatiškos, psichinių sutrikimų nevaldančios arba neblaivių asmenų grupės panaudoja jėgą prieš gyvūnus. Žinoma, kaip ir žmonių pasaulyje, tik prieš mažesnius už save ir silpnesnius. Galima pasidžiaugti, kad socialiniu požiūriu tobulėjančioje Lietuvos visuomenėje priimti įstatymai, aiškiai apibrėžiantys žmonių santykį su gyvūnais. Daug kam tai atrodo kaip perdėta pagarba ir rūpestis gyvūnais, ignoruojant tikruosius rūpestingumo objektus – žmones. Tačiau reikia pripažinti, jog tokie įstatymai veikia kaip prevencija.

Kiekvienas smurto atvejis prieš gyvūnus smurtautojui skatina ne norą būti socialiai ir emociškai turtingu bendruomenės nariu, bet skatina dar didesnį norą smurtauti bei didinti smurto mastus. Kaip žmonėms patinka tobulinti gerus įgūdžius, taip ir smurtautojams –įgūdžius, ne itin patinkančius kitiems žmonėms. Nebaudžiamumas tampa puikia paskata žengti toliau: nuo mažesnių gyvūnų pereiti prie didesnių, nuo šių – prie vaikų, nuo pastarųjų – suprantama, prie vyresnių žmonių. Daugelis smurtą patyrusių asmenų puikiai atsimena, jog smurtautojai, prieš pirmą kartą suduodami žmogui, itin dažnai smurtaudavo prieš gyvūnus.

Dažnai girdime, jog už mažo šuns nukankinimą paskirtos didelės bausmės. Jeigu tai ir nesustabdo smurtautojo, tai bent jau šiek tiek grąžina į žemesnį tobulėjimo lygį.

Tačiau klausimas, kaip tokiu atveju padėti gyvūnams, kad jie nebūtų praktiniai įrankiai šiame moksle?

Atsitiktinumas vieną liepos vakarą atsakė į šį klausimą – beveik niekaip.

Nors Lietuvoje įprasta, kad nepastebime gatvėje gulinčio sužeisto žmogaus, tačiau galima pasidžiaugti, jog žmonių savimonė šiek tiek auga ir, jeigu nenorima padėti, tai bent jau dažniau surenkamas numeris 112.

Nors ir apsiniaukusį, tačiau šviesų vakarą prie pat sankryžos į Ašmintą pastebėjus per kelią lėtai, netgi sustabdant greitkeliu skriejančių automobilių eismą, šlubuojant ir į griovį nugriūnant poros metų stirniuką, net koja nenorėjo spausti akceleratoriaus ir skrieti toliau. Temstant toks stirniukas galėtų tapti lengvu palaidų šunų grobiu, nugaišti kankindamasis ir, žinoma, palikti kraupią savo žūties vietą, pro kurią skrietų automobiliai su pačiais mažiausiais mūsų krašto vaikais. Nors televizija pilna smurto, tačiau bent jau galima perjungti kitą televizoriaus kanalą…

Skambutis į Bendrosios pagalbos centrą (BPC) 112 ir klausimas – ką daryti ar kur kreiptis? Deja, gautas gyvūnų globos numeris nuolat buvo užimtas ir neleido susisiekti. Ir tuomet nustebino stebuklas. Prisiminus, kad gyvūnų priežiūra rūpinasi ir medžiotojai bei paskambinus vienam pažįstamam Veiverių krašte veikiančio medžiotojų būrelio „Barauskinė“ medžiotojui, paaiškėjo, kad medžiotojų noras pagelbėti bei operatyvumas viršija ir BPC, ir greitosios medicininės pagalbos (GMP) galimybes. Medžiotojas mielai sutiko susisiekti su šioje teritorijoje medžiokle užsiimančiu medžiotojų būreliu „Sakalas“. Nepraėjus nei dešimčiai minučių, šio būrelio atstovas jau stovėjo šalia sužeisto stirniuko.

Profesionali akis greitai įvertino, kad sužeidimai sunkūs, lūžusios kojos, o ryškūs randai ant kūno išdavė susidūrimą su transporto priemone. Pavykus susisiekti su gyvūnu globos tarnyba, teko išsižioti. Pastarųjų atstovė karštligiškai tvirtino, kad stirniuką reikia palikti ten, kur jis yra, vėliau pats atsistojęs nubėgs arba jį atėję nusives kitos stirnos – tėvai. Prieštaravimai, kad tokios būklės jis jau nebeatsistos, ilgą laiką buvo bevaisiai. Beje, apie šios tarnybos galimą atvykimą nebuvo nė kalbos, nes jie jau maršrutą važiavę ir tikrai negrįš. Galiausiai buvo pasiūlyta jį pasiimti (su mintimi – daryti ką nori). Deja, be valstybinių institucijų žinios to padaryti nebuvo galima. Dar vienas skambutis į BPC, dar keli paklydę tarpinstituciniai skambučiai, atvykusios gausesnės medžiotojų pajėgos ir pagal stirniuko būklę galiausiai aplinkosaugos specialistų medžiotojams duotas leidimas sužeistą gyvūną užmigdyti.

Įvertinus tą valandėlę, praleistą prie vos alsuojančio gyvūno, ir susimąsčius, kokia būtų situacija šioje vietoje, jei ne skambutis privačiam asmeniui, pasidarė nejauku. Ko gero, būtų tekę pasielgti taip, kaip dažniausiai pasielgiama – pravažiuojama arba praeinama pro šalį, paliekant sužeistą gyvūną kankintis kelkraštyje prie ūžiančio kelio iki paskutinio atodūsio arba sulaukti dar vieno smūgio.

Tačiau nejauku, kad toks požiūris į gyvūnus ne itin skiriasi nuo požiūrio į žmones. Skubama sulaikyti ir nubausti smurtautojus, kankinančius gyvūnus, tačiau kai reikia padėti smurtą patyrusiems gyvūnams, institucijos kratosi jų persiuntinėdamos skambučius vis kitur. Kai reikia prevencijos apsaugoti gyvūnus nuo buvusių, esamų, galimų smurtautojų – nesiimama nieko.

Žmonės – ne išskirtiniai. Pavokite ką nors iš parduotuvės ar sužeiskite žmogų – tuoj pat būsite sulaikytas ir nubaustas. O asmuo, kuriam padaryta žala, kuris sužeistas? Jis turės pereiti keletą įstaigų su visu biurokratiniu mechanizmu, laukdamas ilgose eilėse, ir greičiausiai – keikiamas kaip laiką gaišinantis asmuo. Šeimyniniai barniai ir smurtas artimoje aplinkoje atsako į klausimą, kokią paramą gausite, kad tai nepasikartotų? Kaip ir gyvūnų atveju – jei nepriimsite sprendimo gintis ar kitaip spręsti susidariusios situacijos, paramos galite nesitikėti.