home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Lietuva į savo istoriją įrašė naują įrašą. Įrašą, kurio reikšmė išliks ne iki naujų rinkimų į Seimą ar kokį nors kitą valstybės valdymo mechanizmą, bet ilgus amžius. Gal net tūkstantmečius. Žinoma, jeigu pasaulis nespės savęs ir savo istorijos sunaikinti.

Įrašas, kai mūsų valstybė, visame pasaulyje laikyta tik mažu Rusijos kaimu, surengė katalikų pasaulyje pasaulinę reikšmę turinčias iškilmes ir palaimintuoju paskelbė dar vieną lietuvį. Ir tai įvyko paties aukščiausio krikščioniškojo pasaulio vadovo – Popiežiaus vardu.

Skurdžią ir nuolat kaimynų apkandžiojamą duoną kremtantys lietuviai žengia ne stebuklų, o patirties keliu.

Faktas, jog Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju už kankinystę įrodo ne tai, kad keliaujame kančių keliu. Šis faktas įrodo, jog keliaujame neįkainojamos patirties keliu. Patirties, kurioje atskleidžiame ne tik visas savo žmogiškąsias savybes, bet ir išmokstame gyventi. Išmokstame valdyti savo gyvenimą ir pasaulį aplink save.

Dažnai tenka girdėti žmonių skundus, kaip jie kenčia. Gal dėl to jau net patys save pravardžiuojame kankinių tauta. Tačiau ar kasdienė kančia nėra gyvenimas, kurį turime įveikti? Ar tai nėra kelias, kuris kiekvienam duotas?

Kaip dažnai tenka išgirsti nuolatines kančias kasdien patiriančiųjų istorijas, taip dažnai tenka išgirsti istorijas, kad kančia išmokė gyventi. Išmokė ne tik prisikelti iš giliausios duobės, bet ir pakilti aukštai į dangų.

Ir tada kyla klausimas – kas yra didesnė kančia? Sunkumai, kurie įgijus patirties juos valdyti, spręsti, apeiti ar tiesiog priimti kaip šiandienos iššūkį, einant gyvenimu keliu tampa tik smulkmenomis, ar ramybė. Ramybė prieš audrą. Nežinant, kada ji prasidės ir kaip pasibaigs.

Argi ne nuostabu, kai kalbame apie tremtinius, kankinius, praėjusius ugnį, vėtrą, šaltį – tikrą pragarą ir... išgyvenusius, sugrįžusius ir pakilusius? Argi ne keista, kad žmogus, patyręs didžiausias kančias, didžiausią vargą, sugeba atsikelti? Argi ne pikta, kai gyveni sunkiai, o kaimynas – nieko neturėjęs – staiga pasistato namą ir dar juokiasi dėl subraižytos tvoros?

O gal tiesiog jis žino. Žino, ką reikia vertinti ir ko atsisakyti? Gal jis žino, kas yra tuštybė, o kas – didžiausias turtas?

Ir gal didžiausias kankinys žino, kas iš tiesų yra kančia, o kas – dvasinė ramybė? Ką iš tiesų verta laikyti rankoje, o ko vertėtų niekad neturėti? Net nesusimąstome, kad galbūt šie žmonės ir rado tikrąjį gyvenimą. Pažino tikrąją jo vertę. Įvertino savo džiaugsmą ir ašaras.

Kaip dažnai vadovaujamės savo įgeidžiais, užgniauždami protą! Siekiame gauti, nežinodami, ar reikia. Siekiame duoti, nežinodami, ar turime. Siekiame skųstis, nežinodami, ar verta. Siekiame džiaugtis, nežinodami, ar tai džiaugsmas. Siekiame patirties darydami klaidas.

O taip. Nepabandęs nesužinosi. Kam gaišti laiką bandant įvertinti, jeigu galima iš karto stačia galva nerti dar kažkur, kai nė pati galva nesupranta kur. Kam skaičiuoti vienetais, jeigu galima saujomis?

Kam ieškoti atsakymų, jei nėra net laiko klausimams?

Ir pasineriame į tikrą įvairiausiomis spalvomis trykštantį gyvenimo fontaną. Taškomės į visas puses, laistome savo gyvenimą per kraštus ir niekaip nesuprantame, kodėl vandens vis mažiau, kodėl džiaugsmo vis mažiau. Kodėl gyvenimas virsta kančia? Kančia, kurioje net džiaugsmo akimirkos tampa skausmu.

Ar tikrai patirties įgyjame darydami klaidas? Ar tikrai patirties įgyjame tik egzistuodami? O gal jos įgyjame spręsdami gyvenimo uždavinius?

Juk mokykloje neidavome rašyti matematikos kontrolinio darbo jam nepasiruošę. Prieš kontrolinį visuomet daug mokydavomės ir klasėje, ir namuose. O gyvenime norime pirma parašyti kontrolinį, o paskui... pabandyti suprasti, kas jame buvo.

Kodėl norime rasti nė neieškodami? Kodėl norime gauti net neprašydami? Kodėl norime turėti net nemokėdami išsaugoti?

Kodėl norime gyventi, jei save pasmerkiame žūčiai? Kodėl norime iškilti, jei viską darome, kad kristume?