Vilniuje palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis (nuotraukos)

2017 m. birželio 25 d. tapo dar vienu ryškiu įrašu Lietuvos istorijoje. Būtent šią dieną Vilniuje palaimintuoju paskelbtas porą metų Birštono parapijoje gyvenęs bei ganytojiška veikla užsiėmęs arkivyskupas Teofilius Matulionis.

 

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.). Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir Teofilius. Namuose pramokęs skaityti lenkiškai ir lietuviškai, vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases, aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m. kovo 4 d.

 

1900 m. kun. T. Matulionis paskirtas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perėmė klebono pareigas Bikavos parapijoje Latvijoje. Po devynerių metų, nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kun. Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne.

 

Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius paskirtas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba.

 

Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, 1923 m. kun. T. Matulionis nuteisiamas trejus metus kalėti Maskvos kalėjime. 1925 m. grįžęs į Peterburgą buvo paskirtas Mogiliovo katedros kapitulos nariu – kanauninku.

 

1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kan. Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Antano Maleckio pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.

 

Tais pačiais metais sovietų valdžia vysk. Teofilių vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas (Baltojoje jūroje), vėliau – į Peterburgo kalėjimą. Paskui išsiuntė į Ledianoje Pole vietovę prie Ladogos ežero dirbti sunkiausių darbų. Alinantis darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. 1933 m. vysk. Teofilių perkėlė į Maskvos kalėjimą.

 

Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. 1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI.

 

Vėliau apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas.

 

1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. 1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. 1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą.

 

Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Birštono klebonijoje pas artimą draugą kun. Joną Jonį, vėliau tapusį Popiežiaus Garbės prelatu, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaru, Kaišiadorių Katedros kapitulos garbės kanauninku jubiliatu. T. Matulionis perėmė ir vyskupijos valdymą iš kan. Juozapo Stankevičiaus.

 

Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta kartu su kun. Jonu Joniu bei tuometiniu Kaišiadorių vyskupijos prokuratoriumi – ūkinės dalies valdytoju, ilgamečiu Butrimonių parapijos klebonu, būsimu kanauninku, Kaišiadorių vyskupijos valdytoju, Kaišiadorių vikaru kun. Juozapu Andrikoniu konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Vėliau V. Sladkevičius tapo antruoju kardinolu Lietuvos istorijoje, po 400 metų pertraukos, kuomet 1586 m. pirmuoju Lietuvos valstybės kardinolu tapo Jurgis Radvila.

 

Dėl šio įšventinimo kun. Jonas Jonys buvo ištremtas į Mordoviją, vyskupas Teofilius prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.), o naujajam vyskupui V. Sladkevičiui uždrausta eiti naujas pareigas. Taip pat iki pat Sąjūdžio būsimasis kardinolas persekiotas Tarybų Sąjungos saugumo tarnybų.

 

1962 m. T. Matulioniui Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 20 d., praėjus vos keletui dienų po kratos namuose, arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė ir buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

 

Po Teofiliaus mirties, kurios priežastimi galėjo būti persekiotojų atliekamos kratos metu leidžiami „raminamieji“ vaistai, sklido įsitikinimas arkivyskupo gyvenimo šventumu ir kankinyste dėl tikėjimo.

 

Nepaisant sovietmečio draudimų, buvo pradėta rinkti medžiaga apie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą, užrašomi žmonių liudijimai ir atsiminimai. Dalis šios medžiagos pasiekė išeiviją, kurioje taip pat buvo domimasi šia asmenybe. Taip 1981 m. Romoje buvo išleista prel. Prano Gaidos knyga „Nemarus mirtingasis“, o Lietuvoje medžiagą rinko prel. Stanislovas Kiškis, kuris, vos tik atgavus Lietuvai laisvę, kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą J. Matulaitį su prašymu pradėti beatifikacijos procesą.

 

Procesui pradėti būtina gauti pritarimą iš Šventųjų skelbimo kongregacijos. Toks pritarimas buvo duotas 1990 m. ir arkivyskupas Teofilius gavo Dievo tarno titulą. Procesas vyskupijos lygmeniu buvo baigtas 2008 m., surinkti istoriniai dokumentai bei žmonių liudijimai išversti į italų kalbą ir išsiųsti Šventųjų skelbimo kongregacijai, kurioje paruošti dokumentai buvo vertinami istorikų, teologų bei kardinolų komisijų, kol galiausiai pripažinta T. Matulionio kankinystė.

 

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą (Angelo Amato) paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Nuo tos pačios akimirkos iki pat beatifikacijos liturgijos 2017 m. birželio 25 d. jam buvo suteiktas naujas, laikinas titulas – garbingasis (venerabilis).

 

Birželio 24 d. į Vilniaus arkikatedrą beatifikacijos iškilmėms iš Kaišiadorių katedros atgabentos arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos – sarkofagas su jo palaikais.

 

Birželio 25 d. šis sarkofagas buvo išneštas iš arkikatedros į lauką – prieš tądien susirinkusius daugiau kaip 30 tūkstančių tikinčiųjų ir pastatytas iškilmėms pastatytoje scenoje. Sarkofagą apjuosė choras bei daugiau nei pusė tūkstančio raudonomis mantijomis vilkinčių kardinolų, vyskupų bei kunigų. Tūkstančius tikinčiųjų maldoms bei giesmėms suvienijusias šv. Mišias bei beatifikacijos liturgiją lotyniškai aukojo popiežiaus Pranciškaus atsiųstas Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato).

 

Vilniaus arkikatedros aikštę supo Lietuvos kariuomenės garbės sargyba iš skirtingų karinių dalinių, o tarp tūkstančių tikinčiųjų šiose iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjeras Saulius Skvernelis bei kiti valstybės pareigūnai. Taip pat sulaukta piligrimų iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, JAV, Kanados, Australijos.

 

Kardinolas Andželas Amatas perskaitė Popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką (Litterae Apostolicae), kuriame Teofilius Matulionis vadinamas „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.

 

Beatifikacijos Mišių pamoksle kardinolas sakė, kad palaimintasis Teofilius anuomet stojo akistaton su racionaliai nepaaiškinamais komunistų ir nacistų režimo veiksmais, „būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. Jis nepasidavė neapykantai“.

 

„Kristaus malonė suteikė arkivyskupui Matulioniui jėgų pakelti pažeminimus ir neteisingo bei nežmoniško įkalinimo sunkumus“, – kalbėjo Vatikano atstovas.

 

Po šv. Mišių Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Atlaikęs daugkartinius suėmimus, įkalinimus, tardymus, kankinimus, bandymus užverbuoti arkivyskupas neprarado to, kas svarbiausia, – žmogiškumo, meilės žmonėms ir ištikimybės tiesai. Todėl kiekvieną kartą, kai stengsimės išlaikyti vidinę tvirtybę, dvasinę pusiausvyrą ir viltį, prisiminkime Teofilių Matulionį – garbingą, teisingą ir tvirtos dvasios žmogų. Tai savybės, kurių linkiu mums visiems, kasdieniu darbu kuriantiems ir saugantiems Lietuvą ir jos laisvę.“

 

Kol kas Lietuva turėjo vienintelį palaimintąjį – Jurgį Matulaitį, kurio beatifikacijos iškilmės įvyko 1987 m. Romoje, todėl Teofiliaus Matulionio beatifikacija yra išskirtinė ne tik prasme bei iškilmėmis.

 

Palaimintaisiais visuomet buvo skelbiama tik Romoje, tačiau paskutiniu metu visuotinė Bažnyčia dažniau sutinka šias iškilmes rengti vietinėje bažnyčioje, todėl T. Matulionio beatifikacija yra pačios pirmosios tokios iškilmės Lietuvoje.

 

Palaimintasis Teofilius liturginiame kalendoriuje bus minimas birželio 14-ąją. Ji Lietuvoje minima ir kaip Gedulo ir Vilties diena. Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus yra paskelbę Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais.

 

Per pastarąjį dešimtmetį nuo 2006 iki 2016 metų Šventųjų skelbimo kongregacija gavo 351 kandidato į šventuosius pristatymo dosjė iš visų Bažnyčios vietovių. 2016 m. gruodžio 1 d. kartu su T. Matulioniu patvirtinti dar 23 palaimintieji. Lietuva yra pradėjusi dar keletą beatifikacijos bylų – Kauno arkivyskupijoje Dievo tarnaitei Adelei Dirsytei ir Dievo tarnaitei Elenai Spirgevičiūtei, Šiaulių vyskupijoje Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei ir Ignacui Štachui, Panevėžio vyskupijoje Dievo tarnui kunigui Alfonsui Lipniūnui, Telšių vyskupijoje Dievo tarnui vyskupui Vincentui Borisevičiui, Vilniaus arkivyskupijoje Dievo tarnui arkivyskupui kankiniui Mečislovui Reiniui. Na, o Dievo Apvaizdos seserų kongregacija Lietuvoje (DP) pradėjo bylą jos įkūrėjai Marijai Rusteikaitei.

 

Antruoju palaimintuoju tapęs T. Matulionis galėtų tapti ir šventuoju, tačiau tam, kad T. Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių. Lietuva kol kas turi tik vieną šventąjį globėją – 1602 metais šventuoju buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis Kazimieras, gyvenęs penkioliktame amžiuje.

 

Popiežiaus Pranciškaus Apaštalinis laiškas, kuriuo arkivyskupas Teofilius skelbiamas Palaimintuoju

 Pranciškus

Mes, išpildydami Mūsų Brolio Jono Ivanausko, Kaišiadorių vyskupo, ir daugelio kitų brolių vyskupystėje, ir daugybės Kristų tikinčiųjų maldavimus, patariant Šventųjų skelbimo kongregacijai, savo Apaštaline galia patvarkome, kad Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis, Arkivyskupas-Kaišiadorių vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas, ateityje būtų vadinamas Palaimintojo vardu ir kasmet birželio mėnesio keturioliktąją dieną būtų švenčiamas teisės nustatyta tvarka ir nustatytoje vietoje.

 Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

 Duota Romoje, prie Šventojo Petro, gegužės mėnesio 13 dieną, minint Fatimos Palaimintąją Mergelę Mariją, du tūkstančiai septynioliktais Viešpaties ir penktais Mūsų Pontifikato metais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close