home Kultūra Pirmoji karo diena mano tėviškėje

Pirmoji karo diena mano tėviškėje

Gyvenu Mikalinės k., Šilavoto sen., Prienų r., esu gimęs 1926 m.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių armija, nepaskelbusi karo, įsiveržė į Tarybų Sąjungą. Vokietija buvo labai gerai pasiruošusi ir turėjo didelę galią. Tarpukariu Vokietija be karo užgrobė Austriją ir Čekiją, paimdamos šių valstybių visą ginkluotę. Netrukus atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdą, 1939 m. užpuolė Lenkiją. Hitleriui nepakako šio grobio, tad užpuolė ir nukariavo Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Daniją. Visų valstybių ginkluotė irgi atiteko vokiečiams. 1941 m. birželio 22 d. su visa karine technika klastingai, nors buvo pasirašę Ribentropo ir Molotovo nepuolimo aktą, užpuolė Tarybų Sąjungą ir įsiveržė į jos teritoriją.

              Birželio 21 d., įsiveržimo išvakarėse, į mano tėviškę atvažiavo vežimas, traukiamas vieno arklio. Jame sėdėjo daug vaikų ir 7 rusų karininkų žmonos. Aš girdėjau, kaip jos prašė nakvynės. Tėtis iš karto sudvejojo, bet mama jį draudė. Tėtė taip pasakė: „Kur moterys dėsis su mažais vaikais“. Atidarė kluoną ir suleido moteris su vaikučiais. Jos niekur nėjo, visą laiką buvo kluone, ten stovėjo visi jų daiktai, drabužiai, čemodanai. Kaimynai pagailėdami nešė kas pieno, duonos, kas lašinių bryzelį.

Birželio 22 d. vokiečių kariai pasiekė ir mano tėviškę, kuri jiems patiko, tad čia ir apsistojo: valgė pietus, sode buvusioje labai švarioje baloje (iš viso tėviškėje buvo 4 balos) plovėsi kojas, skutosi barzdas, valė ginklus. Kaimynai ateidavo ne tik aplankyti kluono gyventojų, bet ir pasižiūrėti vokiečių kariuomenės. Apie saulėlydį atvažiavo motociklas ir atvežė kariams paštą. Vienas kariškis užlipęs ant statinės vardijo jų pavardes ir dalino laiškus. Tylą sudrumstė netikėtas šūvis. Vokiečių kariai pagalvoję, kad dėl to kalti atėję vietiniai žmonės, staiga griebė ginklus, užsidėjo šalmus ir atsuko ginklus į žmones, kurie sėdėjo kieme ant rąstų rietuvės. Atsukę ginklus į žmones, metė granatas. Sproginėjo granatos, girdėjosi šūviai. Po to vokiečių kariai suvarė visus žmones prie naujo rąstinio gyvenamojo namo ir sustatė prie sienos, ant šautuvų užsidėję durtuvus įrėmė kiekvienam į krūtinę. Suvarė rusų karininkų moteris ir pradėjo daryti kratą. Kratė vaikų vystyklus ir kiekvieną prie sienos pastatytą. Atvežė į kiemą sunkųjį kulkosvaidį – nušovė mano tėtę, sesutę Aneliukę, 21 m. merginą, ir pašovė Senavaičiui ranką. Kratos metu pas Krasauską Antaną radę rusišką naganą, vokiečiai pasiuto ir uždegė trobas – sudegė kluonas, daržinė, tvartai. Iš kluono išvedė kumelę. Du kareiviai Krasauską sumušė, pagriebė, išsivedė iš kiemo ir nušovė. Po to sugrįžę pagriebė Senavaitį ir nuvedė į tą pačią vietą. Senavaitis tik poteriavo ir alpo, iš pašautos rankos bėgo kraujas, buvo visas kruvinas. Tada Juodsnukio Antaną pagriebę vedė nušaut. Tuo tarpu iš Šilavoto štabo motociklu vyresnysis atvažiuodamas iš tolo šaukė stot. Tada kareiviai Juodsnukį paleido, visus surikiavę vedė iš kiemo, nes buvo krata, už kelio dar sykį perkratė ir leido skirstytis. Rusų karininkų žmonos vienus vaikučius vedėsi, kitus nešėsi ant rankų – kur joms dėtis, sudegė visas jų turtas. Gaisravietėje sudegusiuose čemodanuose buvo prikrauta karininkų antpečių, drabužių ir kitokių brangių daiktų iš parduotuvių. Visa laimė, kad vokiečiai nepatikrino tų čemodanų, būtume gyvi nelikę. Kai paleido, parbėgęs griebiau negyvą tėtę, patraukiau toliau nuo ugnies, nes jau nuo karščio buvo pūslėtos rankos ir veidas. Užsidegė kiemas, rusų vežimas, kurį apgesinęs patraukiau toliau nuo ugnies. Niekas neatvyko padėti gesinti ugnį. Atsirado toks drąsuolis Rimas Kazys, kuris raitas atjojo per laukus, nes buvo užimtas kelias. Susiėjom brolis, motina ir aš – baisu apsakyti, koks skausmas buvo širdy. Aneliukės kaulelius, pabalusius nuo ugnies, surinkom į krepšelį ir įdėjom į tėvo karstą. Aneliukė visą dieną vokiečių kariams nešė vandenį iš Laukščioto šaltinio ir nežinojo, kad girdo savo žudikus. Ji buvo pamaldi, nuo atlaido ėjo kasdien komunijos, smetoniniais laikais prenumeravo žurnalą „Lūžnas“, kuriame buvo rašoma apie misionierius, krikščionius, kankinius. Ji buvo sapnavusi, kad ją įkando vilkas, pasirodo, sapnas išsipildė.

 

Vincas Mikušauskas

Asociatyvi nuotr.