Vakaras apie svarbiausius gyvenime dalykus…
Nors trečiadienio vakaras buvo gana vėjuotas, Birštono viešosios bibliotekos organizuotas renginys „Po žvaigždėtu vasaros dangumi. Literatūriniai vakarai 2017“ sukvietė didelį būrį ne tik birštoniečių, bet ir poilsiautojų bei svečių iš kitų vietovių.
Bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė pristatė vakaro dalyvius: aktorių Rimantą Bagdzevičių, birbynininką Vytautą Kiminių ir poetą, scenaristą bei rašytoją Alvydą Šlepiką. Direktorė paminėjo, kad 2012 metais skaitytojus pasiekusi A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ pakartotinai išleista dar 6 kartus.
Rašytojo kūrybos vakarą pradėjo birbynininkas Vytautas Kiminius.
Kai rašytojas paklausė, kas skaitė romaną „Mano vardas – Marytė“, pakilo daug rankų. Tai apie kokią Marytę tas romanas? Galbūt geriausiai tai nusako rašytojo žodžiai: „Šiandien tas vakaras, kai kalbėsime apie svarbiausius dalykus gyvenime.“ O kas gi svarbiausia?
Kalbėdamas lyg su susirinkusiaisiais, lyg su savimi ar savo romano herojais, A. Šlepikas pasakojo jo atsiradimo aplinkybes. Juk įdomu sužinoti tas istorines aplinkybes, kurioms susidarius gimsta tokie skaudūs ir žiaurūs pasakojimai.
Klausytojus privertė suklusti kūrinio įvadas „Ji sako“, privertė pamąstyti, kas ta „ji“, kai ištrauką perskaitė R. Bagdzevičius. Tai, ko gero, tikras gyvenimas, tikra realybė, kuri pasako pačius skaudžiausius dalykus paprasta kalba, paprastais, bet skaudžiais žodžiais.
Tada rašytojas paaiškino, kas ta Marytė ir iš kur atsirado terminas „vilko vaikai“. Tai galima sakyti, istorinė knyga, nes daugelis įvykių yra tikri, paremti istoriniais faktais ir aplinkybėmis. Romane rašoma apie pokario Prūsiją po Antrojo pasaulinio karo, užėmus sovietų armijai. Tai ne tik lavonai, kurie visai susimaišė su gyvaisiais, bet ir suluošinti visai mažų ir šiek tiek jau paaugusių vaikų likimai, atsiskyrus nuo motinų…
Iš kur atsirado „vilko vaikai“? Pasak rašytojo, užėjus sovietų valdžiai, iš Kaliningrado srities buvo renkami likę vokiečiai (daugiausia moterys ir vaikai), kurie trimis didžiuliais laivais turėjo būti išsiųsti į Vokietiją. Deja, iš Gdansko uosto išplaukė tik du, o trečias, su 10 000 žmonių, buvo paskandintas. „Vilko vaikai“ – tai tie vaikai, kurie savo nelaimei netilpo į tuos laivus. O rusai labai žiauriai elgėsi su likusiomis vokiečių moterimis ir vaikais – juo šaudė, prievartavo, žudė, kankino.
Apie likusių vokiečių likimus mažai žinoma. Niekas kol kas tokios temos negvildeno. Kaip pasakojo A. Šlepikas, panašiomis temomis rašė Leonidas Rabiščevas („Karas viską nurašys“) ir Nikolajus Nikulinas („Prisiminimai apie karą“).
Taigi A. Šlepikas, turėdamas idėją, ir surado keletą asmenų, kurių gyvenimo istorijomis rėmėsi pasakodamas apie vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Gal buvo galima juos ir kitaip pavadinti, tačiau tų niekieno vaikų gyvenimas buvo siaubingas, dažnas mieliau rasdavo užuovėją vilko guolyje, o ne pas žmones. Lietuviai nebuvo visai beširdžiai, kartais per Nemuną atvykdavo išmainyti maisto produktų į dar turimus (paslėptus) geresnius daiktus.
Po Antrojo pasaulinio karo kai kurios motinos vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Kitos motinos už pusę maišo bulvių parduodavo vaiką ūkininkams, turėdamos viltį, kad jis kaip nors išgyvens, o šiuo metu gautas maistas padės išgyventi kitiems.
Rašytojas ilgiau apsistoja ir pasakoja romano herojės Renatės istoriją. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia tragišką daugelio pabėgėlių likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Tokių vaikų likimas tragiškas, nes jie liko be šeimos, be artimųjų, o vėliau, juos suradę, jau ir nebesugebėjo atkurti to ryšio, kuris buvo vaikystėje, jie užmiršo net savo kalbą. O čia, Lietuvoje, tik retam pasisekdavo rasti gerų žmonių, kurie nors kiek padėdavo. Gal būtų ir daugiau atsiradę geradėjų, tačiau visus stingdė baimė atsidurti Sibire už priglaustus „vokietukus“, nors visaip gudraudavo, net ir lietuviškais vardais pavadindavo.
„Rašiau knygą negalvodamas, ar tie žmonės vokiečiai, ar rusai. Norėjau, kad skaitytų jauni žmonės, nuo kurių priklausys pasaulio ateitis. Stengiausi rašyti aiškiai, lakoniškai ir paprastai, kad būtų lengva skaityti. Dvi vilkduobės man buvo rašant apie vaikus – sentimentalumas ir žiaurumas. Reikėjo laviruoti, todėl rinkausi sausus ir trumpus sakinius, stengiausi, kad būtų įdomu skaityti ir nebūtų labai žiauru. Tačiau knygoje aprašyti „vilko vaikai“ įvardija, kad viskas jų gyvenime buvo daug žiauriau“, – sakė A. Šlepikas.
Aktorius R. Bagdzevičius skaitė ištraukas, tekstus ir pridūrė: „Tik meniniai tekstai mus atveria, skaudina, bet iš jų mes pažįstame savo istoriją. Įpareigoju Alvydą dar rašyti apie tremtinius ir partizanus, nes apie tai labai daug nepasakyta…
Tačiau A.Šlepikas patikslino, kad dabar vokiečių leidyklos prašymu rašo romaną apie stebuklingą ir šventą paveikslą – ikoną, kuri keliauja laiku, kol vėl grįžta į Ukrainą, į Lucką.
Už gražų ir jaudinantį vakarą svečiams dėkojo Birštono viešosios bibliotekos direktorė A. Jaskūnienė, o norintys gauti rašytojo autografus, nusipirkę knygą, rikiavosi į eilutę.
