home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Pagaliau! Pasakė tie, kurie ilgus mėnesius laukė kaulus glostančios šilumos. Pagaliau sugrįžo ta šiluma.

 

Žinoma, patenkinti visi nebus. Šilumą mėgstame visi, tačiau ne vienam karštis – ne tik nepatogumas, bet ir pavojus gyvybei. Karštomis dienomis ir ligoninės greičiau užsipildo. Pagal visas statistikas, dažniausios – kraujotakos ligos.

 

O šiluma gerai. Kam gi nepatinka šiltas oras? Vėjo dvelksmas, tylus, bet širdį glostantis medžių šlamėjimas ir saulutė, šildanti rytmečio vėsos persmelktą kūną. Argi kartais nepasvajojame, kaip būtų puiku prisėsti ant puraus smėlio, mėgautis linguojančios, prieš saulę mirgančios, pušies pavėsiu, švelniai glostyti saulės ir vėjo nugairintos žolės stiebelius, mėgautis plaukus kedenančiu vėjeliu, žvelgti į saulėje mirguliuojantį tolį ir klausytis negailestingai širdį suspaudžiančiu jūros ošimo.

 

Vien dėl šių minčių širdį užlieja srauni šiltų jausmų upė. O dar mintis, jog tai galime ir pajausti, jeigu tik labai norime, sužadina vidinį karštį, prieš kurį nublanksta net ryškios saulės spinduliai.

 

Pasigirsta duslus „tuk tuk“. Ir dar vienas, ir dar vienas... Ką galima svajoti, keliaujant pilnu prakaito tvaiko vagonu ten, kur rytmečio vėsą keičia tik speigas. Ne tiek kaulus laužantis speigas, kiek gyvybę užgniaužiantis šaltis. Ar galima tokioje kelionėje svajoti apie jūros ošimą? Apie saulę?

 

O gal apie gyvybę? Kaip išsaugoti savo, vaiko ar draugo gyvybę?

 

Daug esame patys matę, patys girdėję apie didįjį mažų valstybių užkariavimo bei išvalymo planą. Visi žinome, kaip buvo vežami tūkstančiai lietuvių, kaip jie kentė šaltį, badą, smurtą. Tačiau ar žinome, ką jie galvojo, ar bent galime įsivaizduoti, koks skausmas buvo jų širdyje? Ar galime bent įsivaizduoti, kokį skausmą teko išgyventi ne tik grįžusiems, bet ir likusiems ten – amžiams. Ar galime šiandien pasakyti, kad jie tiesiog buvo ištremti ir mirė?

 

Kiekvieną kartą, kai patiriame stiprų sukrėtimą, nors ir stovime, gražūs, apsirengę, tokie kaip visada, tačiau viduje viską užkariauja skausmas, neviltis, chaosas. Tačiau retai kada įvertiname, kad gyvename kiek kitaip nei didesnė dalis pasaulio žmonių. Gyvename geriau ir už tuos, kurie buvo ištremti.

 

Pabandykime įsivaizduoti netektį, kai jau gyvename apimti nevilties... Gali būti, kad šis smūgis į amžinybę panardintų ir mus. Tačiau tai pamirštame, pamirštame, kad mūsų skausmas kelis kartus mažesnis už tą skausmą, kuris supo lietuvius amžinojo įšalo sukaustytoje taigoje, laidojančius šalčio ir bado nukankintus savo vaikus.

 

Reikia pripažinti, kad mūsų tautos, laisvės, valstybės gerbimas nėra vien teisė vadintis lietuviu. Tai yra istorija. Istorija valstybės, kurios mes nesukūrėme. Valstybės, kurios nepastatėme. Ją pastatė tie, kurie girdėjo ne tik duslų „tuk, tuk“, bet ir tie, kurie prieš šimtus metų ginklu gynėsi nuo įvairių priešų iš rytų ir vakarų, tie, kurie tvirtai stovėjo su trispalvėmis gindami Televizijos bokštą. Be šių visų lietuvių nebūtų ir Lietuvos.

 

Sunku stebėti įvairius renginius. Sunku ne dėl to, kad jie varginantys ar neįdomūs. Sunku, nes būdamas tuose renginiuose supranti, kad šiandieninė Lietuva pamina savo istoriją.

 

Lietuvoje vyksta daug renginių, kuriuose galima paklausyti trankios muzikos, pašokti, žinoma, pasidžiaugti alkoholio vandenynu, netgi pagerbti kitos tautos skausmą, kitos tautos genocidą. Tačiau visada skausmas užvaldo, kai pamatai, kad tie patys valdžios atstovai, tie patys lietuviai, daugiau dėmesio skiria kitoms tautoms, o ne savo. Lietuva mirga nuo ženklų, nurodančių įvairias genocido atminties vietas, kurios nuolat yra prižiūrimos, tobulinamos, tačiau norint įsigilinti į savo – lietuvių tautos – istoriją, paaiškėja, kad ji – tik Sibire. Turime keletą naujų paminklų, turime net keletą minėtinų datų, keletą istorinių vietų, ....į kurias prastu oru važiuoti nerekomenduojama. Turime istorijos liudininkus.

 

Liudininkus, kurių niekam nebereikia. Ko verta tauta, jeigu ji neturi savo istorijos? Ko ji verta, jeigu nežino savo kilmės. Ar gali tokia tauta tęsti savo istoriją, kurti ir puoselėti valstybę, jeigu ji ignoruoja savo kilmę?

 

Dažnai tenka susimąstyti, ar mums reikia valstybės? Ar mums reikia žodžio „Lietuva“? Antai, kitų šalių kariuomenė pažadėjo mus ginti nuo priešų, kitų šalių ekonomika pažadėjo paremti įvairių finansinių fondų išmokomis. Tai kam dar vargti?

 

Tačiau ar kada nors susimąstome, kodėl tos šalys mums padeda? Kodėl tos šalys mus įsileido? Kodėl šiandien vietoj alinančio darbo laukuose ir kolūkiuose galime darbe turėti kavos ar šiaip poilsio pertraukas? Kodėl galime važinėti prašmatniais automobiliais, o ne gyvuliniais vagonais – riedančiais į vieną pusę?

 

Vis dėl to pamiršome, kad tokią Lietuvą sukūrė tie, kurie ilgus metus kovojo dėl savo tautos istorijos išsaugojimo. Tie, kurie šimtus metų ne tik domėjosi savo tauta, bet ir skatino ją. Tie, kuriuos ignoruojame ir paminame.