Gedulo ir vilties diena Birštone

Birželio 14 dieną visoje Lietuvoje paminėta Gedulo ir vilties diena – 76-osios trėmimų pradžios metinės. Gedulo ir vilties dienos renginiai Birštone prasidėjo šv. Mišiomis Antano Paduviečio bažnyčioje. Jos buvo aukojamos už tremtinius ir Lietuvos partizanus, žuvusius Sibiro platybėse ar mūsų miškuose, už mūsų patriotizmą ir tautiškumą.

Minėjimas J. Basanavičiaus aikštėje

Po šv. Mišių visi šios reikšmingos mūsų istorijoje dienos minėjimo dalyviai susirinko Jono Basanavičiaus aikštėje, kur prie paminklo Lietuvos partizanams buvo padėtas ąžuolo lapų vainikas, uždegtos atminimo žvakelės.

Minėjime dalyvavo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, mero pavaduotojas Vytas Kederys, administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas, administracijos, įstaigų darbuotojai, moksleiviai.
„Džiugu, kad ir mažieji birštoniečiai jau žino, kokia ta diena – birželio 14-oji. Kviečiu būti budriems, nepasiduoti provokacijoms, būti savo krašto patriotais“, – kalbėjo Birštono savivaldybės merė.
„Nėra didesnio skausmo kaip vaikų praradimas, jų kūnų išniekinimas“, – susijaudinusi kalbėjo „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė. Ji paminėjo 44 tautos didvyrius, jų pavardes, įamžintas ant paminklo J. Basanavičiaus aikštėje.
Padėką susirinkusiems ir pagarbą tremtį išgyvenusiems išsakė Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, Birštono muziejaus direktorės pavaduotojas Vytautas Šeškevičius bei Birštono savivaldybės skautų vadovas Romas Vilkauskas, kuris drauge su entuziastais po minėjimo leidosi į žygį iš Nemajūnų į Punią.
Prieš 75 metus, 1941-ųjų birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausius Sibiro regionus. Okupacijos metais Lietuva neteko trečdalio gyventojų. Nuo prasidėjusių masinių trėmimų nebuvo apsaugota nė viena gyventojų grupė – nei valstybės tarnautojai, mokytojai ar ūkininkai, nei vaikai, paaugliai ar pagyvenę žmonės.

Susirinkusieji J. Basanavičiaus aikštėje giedojo giesmes, dainavo tremties dainas, skaitė eiles, dalijosi prisiminimais.

Vakaras su poeto Kazio Bradūno poezija ir jo artimaisiais

Birželio 14-osios vakarą birštoniečiai gausiai susirinko į muzikos ir poezijos vakarą, skirtą Gedulo ir vilties dienai bei poeto Kazio Bradūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Tai projekto „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2017“, remiamo LR kultūros ministerijos ir Birštono savivaldybės, renginys.

Renginį vedė aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas, dalyvavo K. Bradūno dukra Elena Bradūnaitė su šeima, taip pat Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Vytas Kederys.

Kadangi šis vakaras buvo skirtas ir Gedulo ir vilties dienai paminėti, jis buvo pradėtas „Partizanų balade“, kurią skaitė P. Venslovas ir Tylos minute žuvusiems pagerbti.

Renginio metu buvo prisiminti ir Katalikų kronikos leidėjai birštoniečiai Stasė Belickienė ir Povilas Buzas, kuris buvo ir partizanas bei tremtinys, taip pat politinis kalinys, aktyvus Sąjūdžio dalyvis.

Aktoriai pasakojo apie K. Bradūną, minėjo jo gyvenimo biografijos faktus, skaitė eilėraščius. Plačiau apie savo tėvelį pasakojo Baltimorės valstijoje užaugusi, dabar Havajuose gyvenanti poeto dukra Elena.

„Užaugau alsuodama Lietuvos kančiomis. Visur, kur tik įmanoma, viešose erdvėse lietuvių bendruomenė skelbė pasauliui apie Baltijos šalių okupaciją. Mus tėvai taip auklėjo, kad turime kalbėti už tuos, kurie yra už geležinės uždangos ir nieko negali padaryti. Lietuvybę puoselėjome tiek mokykloje, tiek įvairiose stovyklose, žygiuose. Prisimenu, kaip miškelyje padarydavome simbolinį partizano kapą ir ten dainuodavome partizanų dainas. Žinojome, kad partizanai ir tremtiniai už mus kentėjo, tai mes turėjome juos prisiminti ir žinią apie tai skleisti kitiems, kitoms kartoms.

Be to, jautėme pareigą išlaikyti ir savo gimtąją kalbą. Namuose angliškai šnekėti tėvai drausdavo, o mokykloje ką mokydavomės angliškai, viską namie reikėjo kartoti lietuviškai. Tėvai po darbų fabrike ir skaldant akmenis būdavo pavargę, bet kantriai su mumis dirbdavo. Tėvelis sakydavo, jog turime išmokti gerai kalbėti lietuviškai, kad grįžę į Lietuvą galėtume iš karto įsijungti į kultūrinį gyvenimą“, – pasakojo E. Bradūnaitė.

Moteris pasakojo, kad buvo tikras stebuklas, kai Amerikoje atsirado pirmieji „Katalikų bažnyčios kronikos“ numeriai, kad buvo gaudoma kiekviena žinia iš Lietuvos, o vėliau platinama kiek įmanoma didesniu kiekiu. Niekas tada išeiviams jokios paramos nedavė, reikėjo savo jėgomis ir savo surinktomis lėšomis dirbti Lietuvos labui. Juos kažkokiu būdu pasiekdavo ir „Poezijos pavasario“ leidiniai, ir lietuviškos enciklopedijos. Pasak ponios Elenos, viskas ėjo paraleliai – kas Lietuvoje, tas ir Amerikoje. Be spausdinto žodžio lietuvybė Amerikoje būtų neišsilaikiusi.

Beje, poeto dukra priminė, kad tėvai suspėjo grįžti į laisvą Lietuvą ir nedideliame butelyje Vilniuje pragyveno pačius gražiausius savo 17 metų, iki išėjo iš šio pasaulio sulaukę garbingo amžiaus, vienas paskui kitą ir ilsisi Antakalnio kapinėse.

Vakaro metu buvo kalbama apie poeto kūrybą, parašytus eilėraščius, knygas, kurie turėjo tada didelę reikšmę, svarbūs yra ir dabar, ne tik savo įžvalgomis, bet ir dvasingumu. Buvo pristatytos K. Bradūno knygos „Kazys Bradūnas. Archyvai“, taip pat „Liepė man būti“ ir kt.

Aktoriai į skaitomas eiles įpynė ir gražią Kazio Bradūno ir jo žmonos Kazimieros meilės istoriją, lydėjusią visą gyvenimą ir nė kiek neišblėsusią, bet įgavusią dar sodresnių spalvų gyvenimo saulėlydyje.

Renginio metu skambėjo poeto mėgstamo instrumento – kanklių muzika, kurią atliko kanklininkė Asta Jonkutė-Bogdanienė.

Už gražų ir dvasingą vakarą svečiams dėkojo Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė ir Birštono savivaldybės mero pavaduotojas V. Kederys.