home Laisvalaikis „Kruvina Raudonoji armija“

„Kruvina Raudonoji armija“

Vladimir Bešanov. Kruvina Raudonoji armija. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 376 p.: iliustr.

 Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Vladimiro Bešanovo knygą „Kruvina Raudonoji armija“ apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai.

Šis autorius lietuvių skaitytojams yra žinomas, lietuvių kalba jau išleistos trys jo knygos – „Raudonasis žaibo karas“, „Leningrado skerdynės“, „1942-ųjų mėsmalė“.

Raudonosios armijos įkūrimo aplinkybes bei jos veiklą autorius nagrinėja daugeliu aspektų. Jau iš pat pradžių tai nebuvo paprasta šalies kariuomenė, o teroristiniams veiksmams prieš savo piliečius dažnai naudota karinė struktūra. Būtent Raudonoji armija dujomis nuodijo sukilusius Tambovo valstiečius, naikino kazokus, plėšė cerkves, degino ištisus kaimus. Siekdama nusikalstamų tikslų ji nevengė jokių priemonių, o pagrindiniai raudonieji vadai ir „didvyriai“: Vorošilovas, Tuchačevskis, Vacietis, Budionas, kurių trumpos biografijos pateiktos knygoje, buvo veikiau žmogžudžiai, kriminaliniai nusikaltėliai, o ne tikri kariai.

Po Leninio mirties, Stalinui pašalinus faktinį Raudonosios armijos vadą L. Trockį bei kitus pavojingiausius konkurentus, svarbūs kariuomenės postai pradėti dalyti remiantis „patikimų kadrų“ principu. Toks figūrų perstumdymas Raudonosios armijos šachmatų lentoje vyko nuolat, bet nevienoda sparta. Pagaliau 1937–1938 m. jis virto atviromis represijomis – sovietų aukščiausio generaliteto fiziniu naikinimu. Dėl represijų į Raudonosios armijos hierarchijos aukštumas kilo profesionalumo stokojantys, riboto akiračio mažaraščiai, tačiau vergiškai Stalinui paklūstantys asmenys. Jie buvo dar prastesni, nei rūsiuose sušaudyti „didieji revoliucijos gynėjai“.

Naujoji Raudonosios armijos vadų pamaina garsiai deklaravo meilę „didžiajam“ Stalinui, tačiau už skambių žodžių bei šūkių slypėjo visiškas neorganizuotumas, nemokėjimas vadovauti, apsileidimas, savo karių nevertinimas. Per trumpą laiką generolais tapusių buvusių kuopų ir batalionų vadų pasirengimas visiškai neatitiko užimamų postų, tačiau jie puikavosi naujais mundurais ir manė esantys genialūs, „svetimoje teritorijoje mažu krauju“ priešą įveiksiantys karvedžiai.

Bet kai tikrai atėjo metas priešą triuškinti, pasirodė, kad artileristai nemoka šaudyti, o tankistai – valdyti tankų, nes didžiąją pratyboms skirto laiko dalį jie dirbo ūkinius darbus ar mokėsi partijos istorijos kurso. Naujai iškepti bemoksliai vadai netekdavo nuovokos po vokiečių pirmųjų smūgių. „Mažas kraujas priešo teritorijoje“ virto mariomis kraujo pačios raudonosios imperijos viduje.

Tai, kad 1941 m. vasarą „didžioji ir nenugalimoji“ Raudonoji armija pradėjo irti kaip kortų namelis, – ilgamečio aplaidumo, nusikaltimų prieš savo piliečius ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ padariniai.

Raudonoji armija, užuot skandinusi kraujyje priešą, pati skendo savo kraujyje.