home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Ir vėl gimtinės laukuose siaučia nuo vadžių atitrūkęs ir laisvės ištroškęs vėjas. Vasara. Laikas, kai dėl besikaitaliojančios vėsos ir kaitros oras mainosi ir tiesiog nebegali judėti lėtai. Didelės oro masės, dideliu greičiu besikeičiančios vietomis, net šniokščia ne tik lauke, bet ir pro visus tarpelius languose, duryse, stoguose.

 

Šniokščia ir tarp medžių šakų, draskydamos gležnus ne per seniausiai išsprogusius lapus. Didelės vėtros lankstomi medžiai linguoja tai į vieną, tai į kitą pusę, kol galiausiai pasigirsta tarsi pasaloje sėdinčio kulkosvaidininko lėtos šūvių serijos į atsargiai pasirinktą taikinį. Supokši trūkinėjančios medžio šaknys ir, žiūrėk, – medžio nebėra. Jis – tik kadaise didingumu besidžiaugęs, o dabar pūvantis rąstigalis.

 

Kaip ir žmogus. Nuolat gyvenimo mėtomas, stumdomas, vartomas. Visuomet bandantis išsilaikyti sunkiose gyvenimo vėtrose. Tiesa, ne tik gyvenimo, bet ir aplinkinių žmonių.

 

Gerai, jeigu pučia iš dviejų pusių – tuomet antroji pusė neleidžia tau nuvirsti, vis atgal atlenkia. Ir lieki stovėti ramiai ant kojų – nors ir iš dviejų pusių stumiamas. Tačiau jeigu vėjas tik iš vienos pusės, stiprus ir dar užtrunka ilgai – nemanyk, jei esi liaunas medis, tai ir šaknys stiprios.

 

Vėtra netgi galingus medžius išvarto, o ką kalbėti apie tuos jaunus, tik ką didžiųjų pavėsyje išdygusius... Todėl ir džiaugiasi žmonės, kai vėjo nėra nė iš vienos pusės. Tačiau visada pamiršta, kad vėjas – pasalūnas. Ir nebūtinai – iš šiaurės. Kaip dažnai apsigauname, tikėdami, jog stiprus, bet šiltas vėjas neišvers medžio.

 

Kartais net nesusimąstome, kad paklusdami gražiai kalbančiajam lenkiame savo galvą, bergždžiai tikėdamiesi, jog tas, kas pučia, ir pakels nukritus. Bergždžiai tikimės, jog šalia mūsų stovintysis mums pagelbės.

 

Antai, valdžia sutrumpino alkoholio pardavimo laiką. Nelaimė Lietuvai! Pusė lietuvių baisiomis raudomis rauda, kita pusė – kol kas nesupranta, ar čia džiaugtis, ar ir toliau apsipirkti ten, kur darbo valandų nėra. Didelės kalbos kainuoja brangiai. Kas pažadėta – reikia įvykdyti. O kokia iš to nauda? Neskaičiuoja niekas.

 

Skundžiasi ir valdžia, ir lietuviai, jog esame girtuoklių tauta. Bet argi ne patys tą alkoholį ir perkame? Argi ne patys jį ir vartojame? Argi ne mūsų tautos įprasta šašlykus laistyti alumi (prieš tai juo palaistant gerklę), o Kalėdų ir Velykų stalą puošti mažų mažiausiai vynu? Tokios yra tradicijos, menančios ne bet ką, o žilą žmonijos istoriją, beje, ir paskutinę Jėzaus Kristaus vakarienę.

 

Tradicijos žmonių, kurie alkoholį vartoja kaip iškilmių priedą. Žmonių, kuriems įstatymas neleis jo įsigyti vėliau negu 20 val. Tuo tarpu žmonės, kurie iškilmes mena tik kaip alkoholio priedą, ramiai nueis pas seniai pažįstamą „babytę Onytę“, kurios sandėliukas – visuomet pilnas. O jos pats brangiausias anūkėlis už kožną puslitrį jai eurą prie pensijos prideda. Ir kuo trumpiau parduotuvės dirbs, tuo dažniau tie mūsų „numylėtiniai“ alkoholio mėgėjai vaikščios ten, kur ne tik neaišku, kokios yra „šešėlio“ pajamos ir jų panaudojimas, bet ir neaišku, kas į butelius supilstyta.

 

Nejaugi, uždraudus važinėti nuo 20 val., greitį viršyti linkę vairuotojai pradės važinėt lėčiau? Jeigu vairuotojas nesupranta, kad greičio viršijimas kelia pavojų gyvybei, tai jam to nepaaiškins ir laikrodis! O kas daroma, kad vairuotojai tai suprastų? Baudžiama. Bet nusižengimų tik daugėja. O kas daroma, kad alkoholis būtų ne poreikis, bet tik iškilmių priedas?

 

Taip ir gyvename... Lenkiami šilto vėjo, kuris tėra tik vėjas, keliantis klausimą – ar jis nustos pūsti, ar pasigirs šaknų trūkinėjimas.

 

Ginčijamės, gerti ar negerti, drausti ar nedrausti... O pasaulis skuba į priekį, nes jis pastatytas ne iš alkoholio, o iš plytų ir akmens.