Mano gimtasis kaimas prieš šešiasdešimt metų

Daug žmonių žino, kokias pensijas gauna Lietuvos pensininkai, valdžios oriai pavadinti senjorais. Dauguma žmonių iš tokių pensijų negali gyventi oriai. Paguoda ta, kad pavadinimas senjorai labai jau oriai skamba mūsų valdžios lūpose.

Kiekvienas žmogus turi savą gyvenimą – elgtis dorai, daryti klaidas ar klupti už gyvenime pasitaikančių nelygumų. Visi žinome, kad Tėvynė ir gimtinė yra viena, ir kiekvienas norime, kad geri darbai išliktų lyg gražus prisiminimas. Ne visiems tai pavyksta. Būna ir tokių, kurie pramiegojo savo darbingo gyvenimo posūkį.

Sutinku buvusį kaimynų Vytą, kaip ir aš iš to pačio nykstančio Pilotiškių kaimo Prienų rajone. Abu gimę sunkiais pokario metais, tad kalbamės apie neturtingą, bet įdomią vaikystę, buvusius vaikystės draugus, kurių daugelio jau nebėra. Mes abu pensininkai, gyvename Marijampolėje ir net nepajutome, kaip greitai sukosi mūsų gyvenimo ratas –metai bėgo greičiau už svajones.

Kaimynas primena, kad buvo Prienuose, kur surado pažymas apie mūsų darbą mokinių vasaros atostogų metu Žemaitkiemio tarybiniame ūkyje ir Palių durpyne.

Taigi daugiau kaip po penkiasdešimt penkerių metų ir aš važiuoju į Prienus ieškoti savo pensinio stažo pirmųjų pažymų – vis priedas prie lietuviškos pensijos. Tai kelias, kuriuo važiuota šimtus kartų, bet vos įvažiavus į Prienų rajoną suvirpa širdis – dešinėje kelio pusėje pasimato aukšti tėviškės medžiai, mielas Tėviškės peizažas, o prie kelio, vedančio ten, didelė medinė rodyklė su užrašu „Vinco Mykolaičio-Putino tėviškė“. Aš gimęs ir augęs toje pačioje Putino tėvo suręstoje suvalkietiškoje troboje. Važiuoju toliau, aplink vaikystės, buvusio kolūkio, laukai, kur rinkau dar dalgiais nukirstų rugių pėdus ir stačiau į gubas. Kiek išvaikščiota vedžiojant arklį, kai reikėjo kaupti bulves ir kolūkio kukurūzus, pasodintus kvadratiniu lizdiniu būdu. Tai buvo tarybinės santvarkos, kuriančios socializmą, ir jos vadovo N. Chruščiovo stebuklas.

Kairėje kelio pusėje – antra vaikystės darbovietė, Palių durpynas. Tiesus plentas veda ten, kur melsvame rūke dunkso Prienų šilas, o už horizonto ribos, gražiame slėnyje, garsių Nemuno kilpų pabaigoje prie Nemuno įsikūrę Prienai.

Valdiškose įstaigose Prienuose surandu reikiamas pažymas, kad aš jau 1961–1964 m. dirbau moksleivių vasaros atostogų metu, o tai sudaro pusę metų mano pensinio stažo. Šių dienų skeptikams galiu pasakyti, kad mes jau nuo trylikos metų dirbom, nes reikėjo padėti tėvams, o kiekvienas uždirbtas rublis buvo reikalingas pragyvenimui. Tarybinė santvarka buvo griežta, nesimatė rūkančių vaikų ar kažką vartojančių kaip dabar. Tėvas pasėdavo arą kanapių, iš kurių vydavo pančius, bet niekam ir į galvą neateidavo, kad jas galima būtų rūkyti. O keturi kilometrai į mokyklą tų dienų vaikams ir man buvo juokų darbas.

Grįždamas užsuku į tėviškę, į savo vaikystės namus. Bandau suvaldyti ir surikiuoti besiblaškančias mintis, o tie prisiminimai iškyla vienas po kito – apie gimtinę, sunkius tėvų gyvenimo metus, mūsų tėviškės trobas, susigūžusias prie kalnelio, dar senelio statytas, antrą šimtą metų skaičiuojančias, aukštais medžiais apaugusias, tokias kaimiškai tylias ir liūdnas.

Dabar čia gyvena brolis Antanas su sūnaus šeima ir, Prienų kultūros skyriaus padedami, prižiūri Vinco Mykolaičio-Putino muziejų. Įdomu, kad šiame Pilotiškių kaime vienu metu gyveno trylika žmonių, turinčių Antano vardą, o iš buvusių trisdešimt trijų vienkiemių dabar belikę devynios sodybos. Vienas iš Antanų – mano vaikystės draugas, keistuolis, (kaip anksčiau sakydavo kaimo žmonės), gamtos ir paukščių mylėtojas, savo sodyboje iškėlęs dešimt lizdų gandrams, bet truputį suvėlavęs su mokslais, nes išvažiavo su mama parsivežti tėvo, ištremto į Sibirą.

Po šešiasdešimties metų sunku surinkti išsibarsčiusius jausmus. Atrodo, kad pabiros mintys voratinklių siūlais suraišiotos ir trūkinėja atkuriant kaimo praeities vaizdus. Beje, Antano vardas gimtojoje sodyboje skamba jau šimtas trylika metų.

Grįžtu į vaikystę, matau, kaip tėvas eina pro mano vaikystės beržą, dar senelio sodintą, už sodo, prie rugių lauko, kurių prinokusios varpos svyra žemyn. Priėjęs prie rugių lauko tėvas nusiima kepurę ir stovi palenkęs žilą galvą. Čia buvo jo žemė, kiekvienas metras aplaistytas sūriu prakaitu, o dabar jau kolūkio žemė su atimtais gyvuliais, tarybų valdžios sukurtais kolūkiais. Uždarbis buvo toks, kad jį, gale metų atiduotą grūdais, buvo galima parsinešt ant pečių, o būdavo metų, kai už darbą kolūkyje parodydavo filmą už dyką.

Kokių pensijų galėjo tikėtis to meto žmonės. Ne paslaptis, tėvas gaudavo 18 rublių pensiją, o kaimo invalidė vienarankė Onutė – 7 rublius.

Prisimenu ir gražią liepos pabaigą, kai atėjo rugiapjūtė. Žemę apgaubęs tirštas rūkas žadėjo gražią dieną. Saulės dar nesimatė, bet jau aukštai, virš rūko, spindėjo šviesa. Ji vis stiprėjo, rūko uždanga plyšo, pliūptelėjo saulės spinduliai ir nuplaukė per rasotą rugių lauką, ligi pat dvylikos rugių kirtėjų, pasiruošusių dalgiais kirsti rugius. Greta klegėjo tiek pat moterų, pėdų rišėjų.

Kertamų rugių pradalgės nutįso tolyn, ligi pat to pačio kaimynų Vyto molinės sodybos. Kaip gera joje karštą vasaros dieną vaikščioti basomis po vėsią trobos aslą. Nuvarę pirmą pradalgę, vyrai grįžta atgal, galanda dalgius, taiso prie dalgių pritvirtintus lankelius, padedančius lygiau suguldyti javus, kad rišėjoms būtų lengviau rišti pėdus.

Tėvo paragintas nueinu į rūsį po namu, praplėšiu sudygusių avižų plutą statinėje, pasemiu puodynę raugintos beržo sulos ir nešu prie rugių lauko. Visi godžiai geria, gaivinasi vėsia sula. Jau kažkurį rytą kluone, kuris dar dengtas šiaudais, girdisi tėvo ir vyresnio brolio kilojamų spragilų dunksėjimas. Iš rankinėmis girnomis sumaltų grūdų mama iškepa pirmąjį duonos kepalą, iš naujo derliaus.

Jau kitais metais kolūkis įsigyja arklinę javų kertamąją, nagingas kalvis prie šienapjovės sumontuoja antrą sėdynę ir grėblį pėdams daryti. Ant jos sėdu aš, keturiolikos metų paauglys, ir kertame rugius. Kirtėjas stabdo arklius, visi einame žiūrėti, kaip ant plento pilama juoda garuojanti smala – klojama plento Kapsukas (dabar Marijampolė)–Prienai pirmoji asfalto danga.

Mūsų šeimoje – septyni vaikai, penki gimę prieš karą, jiems jau rūpi šokiai. Didelio namo erdvioje seklyčioje, kurioje dabar yra V. Mykolaičio-Putino muziejus, savaitgalį vyksta jaunimo šokiai, kitame namo gale vyrai dainuoja. Elektros kaime dar nėra, lempos gęsta nuo dainų.

Kaimas dūsta nuo žmonių pertekliaus, darbo nėra. Jaunimas iš kaimų vyksta į Karaliaučių užsidirbti ir atstatyti karo sugriautą vokiečių miestą, atitekusį rusams. Dauguma vyrų išeina į armiją, o po jos stengiasi įsidarbinti miestuose. Likimas taip lėmė, kad kai kurie ten gyvena iki šiol, kaip ir mano vyresnioji sesuo Zuzana.

Aplinkinių kaimų žmonėms atsirado viltis įsidarbinti atidarytame durpyne. Kitoje plento pusėje dūlavo palios. Vaikystėje tai buvo vieta su žiojinčiais akivarais, liumpsinčiomis salelėmis ir aukštėliau besišildančiomis gyvatėmis. Su tėvu palios išvaikščiotos uogaujant, o kaimas džiaugėsi geromis samanomis namų statybai. Vasaros pabaigoje pražysdavo viržiai, papuošdami palias rausvų žiedų kilimais. Visa tai turėjo išnykti, o tūkstančius metų kaupęsi durpių klodai pasitarnauti žmogui.

Apie 1960-uosius prasidėjo darbai durpyne. Tai buvo vien sunkus rankų darbas: kastuvais kasami kanalai vandeniui nubėgti, kasamos gabalinės durpės, jos džiovinamos, o durpėms išvežti tiesiamas geležinkeliukas. Durpyne pradėjo dirbti du vyresni broliai, grįžęs iš Sibiro tremties įsidarbino Šalčių Juozas, kuris, kaip paaiškėjo, dabar yra vyriausias amžiumi Pilotiškių kaimo žmogus, gyvenantis jau 96-uosius savo prasmingo gyvenimo metus.

Durpyne prasidėjo mano ir kitų paauglių darbas vasaros atostogų metu. Vagonėlių ešelonai, sudaryti iš vietinių ir vežiojamų vaikų iš Prienų, Birštono, riedėdavo į palias ir atgal, traukiami traktoriaus metaliniais ratais. Vagonėliai – tai dėžės, į kurias tilpdavo keturi kubai durpių. Prie kiekvieno vagonėlio dirbom dviese.

Grįžtu namo, užkopęs ant mėgstamo Aušrakalnio nužvelgiu kaimo peizažą, jame skraidančius gandrus ir žinau, kad čia amžinai kartosis vakarai, kloniuose barstantys šešėlius, tiktai žmonių, lankančių šias vietas, veidai jau bus kiti. Pažvelgiu į palias, šiuolaikinės technikos išdirbtus didžiulius plotus, ir matau, kad tik palių pakrašty tarsi nusigandusios, linguojamos vėjo, tyliai šnabžda dar likusios nendrės. Toliau suglaudę tamsias galvas tyliai kalbasi švendrai.

Alfonsas Mykolaitis