Ar verta pyktis?
Būna, kad žmonių nuomonės nesutampa ir jas išsako savo oponentui. Tačiau įdomu, kaip gali pyktis šventieji. Jie yra šventieji, tai lyg ir nederėtų jiems žmoniškosios silpnybės. Kaišiadorių generalvikaro Algirdo Jurevičiaus paskaita apie tai, kaip pykstasi šventieji, Birštono sakraliniame muziejuje sudomino ne tik birštoniečius, bet ir miesto svečius.
Svečias pirmiausia pastebėjo, kad ne visų žmonių nuomonės sutampa, bet ne visada jie dėl to turi rimtų problemų. Tačiau norėjome sužinoti, kaip pykstasi šventieji, ir kaip jie tas problemas sprendžia.
Paskaitą apie šventųjų nesutarimus A. Jurevičius pradėjo pasakodamas, kad 469-399 m. prieš Kristaus gimimą graikų filosofas Sokratas sakė: „Vienaip ar kitaip vesk: jei gausi gerą žmoną, būsi laimingas, jei blogą – tapsi filosofu“. Spėkite, ar Sokratas turėjo gerą žmoną? Vis tik jis buvo geras filosofas. Pasak jo laiko žmonių pasakojimų, Sokrato žmona Ksantipė buvusi nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus ir vis bardavusi vyrą, vadindama jį plepiu ir dykaduoniu. O kai jinai ant jo ir draugų išpylė kibirą vandens, jis filosofiškai pasakė: „Po tokio didžiulio griaustinio ateina lietus“.
Taigi Sokratas sakydavo, kad jeigu jis sugebės sugyventi su tokio vaidingo būdo moterimi, tai jam bus lengviau sugyventi su kiekvienu kitu žmogumi.
Tačiau pasakodamas apie kitus asmenis, laikomus šventaisiais, generalvikaras sakė, kad santykiuose su kitais jie irgi turėjo problemų.
Pradėjo nuo Senajame Testamente minimo Abraomo, kuris buvo laikomas teisiuoju. Ten pasakojama istorija apie jo konfliktą su sūnėnu Lotu. Abraomo ir sūnėno Loto tarnai ginčydavosi dėl ganyklų, nesutardavo, kur varyti gyvulius. Abraomas galėjo sakyti: „Aš tavo dėdė, aš vyresnis, aš turiu pirmenybę pasirinkti, o be to, man Dievas pažadėjo šį kraštą. Pasitrauk ir netrukdyk“. Lotui būtų kilusi puikybė, anas sakytų: „Tai neteisinga. Verčiau tu pasitrauk.“
Pasak senovės rašytinių šaltinių, Abraomas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes mes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“. Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Zoaro buvo gerai drėkinama, visa tai paties Viešpaties sodas, kaip Egipto žemė. Taigi Lotas įsikūrė Jordano lygumose iki pat Zoaro, o Abraomo piemenys pasirinko priešingą pusę. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas nuo kito. Abraomas apsigyveno Kankano krašte, o Lotas įsikūrė lygumos miestuose, pastatydamas savo palapines prie Sodomos miesto. Dėl to vėliau kilo problemų, o Abraomas išgelbėjo savo giminaitį.
Kaip pasakojo M. Jaruševičius, buvo kilę problemų net ir tarp apaštalų Pauliaus ir Morkaus. Pauliaus ir Barnabo pirmosios kelionės metu jiems talkino Jonas (Morkus). Kaip pasakojama, iš Pafo Paulius ir jo palydovai atplaukė į Petgę Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę. Antrosios kelionės misijų metu po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“. Barnabas norėjo kartu pasiimti ir Joną, vadinamą Morkumi, bet Paulius manė, jog nereikia imti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais. Kilo aštrus ginčas ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo brolių patikėtas Viešpaties malonei. Taigi visi trys buvo šventieji ir visi trys turėjo problemų.
Kaip pasakojo generalvikaras, popiežius Benediktas XVI irgi turėjo šiuo klausimu savo nuomonę, kurią buvo netgi parašęs 2012 metais Užgavėnių proga tikintiesiems:
„Brolių ir seserų „sergėjimas“ taip pat reiškia rūpinimąsi jų dvasine gerove. Čia norėčiau priminti vieną, mano akimis, primirštą krikščioniškojo gyvenimo aspektą – brolišką pabarimą turint prieš akis amžintąjį išganymą. Šiandien visi paprastai labai imlūs artimo meilei ir rūpinimosi kitų fizine be materialine gerove temai, o apie dvasinę atsakomybę už brolius ir seseris menkai užsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje bažnyčioje ir dabar tikrai brandaus tikėjimo bendruomenėse, kur rūpinamasi ne tik brolių ir seserų fizine sveikata, bet ir jų dvasine gerove bei galutine paskirtimi. Šventajame Rašte parašyta: „Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų“. Pats Kristus liepia pabarti nusidedantį brolį. Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinio gailestingumo darbų. Svarbu vėl atrasti šį krikščioniškos meilės matmenį. Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Galvoje turiu laikyseną tų krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad išvengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai, ir neinančių gėrio keliu. Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove. Apaštalas Paulius sako: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad pats neįpultum į pagundą“.
Kaip kalbėjo A. Jurevičius, Šventajame Rašte teigiama, kad „teisusis septynis kartus puola“; visi esame silpni ir netobuli. Vadinasi, padėti kitiems ir leisti jiems padėti mums nuoširdžiai save pažinti, pataisyti savo gyvenimą ir žengti teisingesniu Viešpaties keliu yra vertinga paslauga. Visada reikia meilės kupino ir įspėjančio žvilgsnio, kuris pažintų ir suprastų, įžvelgtų ir atleistų, kaip kiekvieno mūsų atžvilgiu darė ir tebedaro Viešpats“.
A. Jurevičius taip pat pasakojo apie Paskutinę vakarienę, kai reikėjo sugulti prie stalo, o niekas nenorėjo plauti kojų, įsitikinę, kad kažkas kitas turi tai padaryti. Taigi Viešpats pats prisipylė dubenį vandens, užsirišo rankšluostį ir pats atliko šį kitiems nemalonų darbą.
Kaip kantrybės ir tolerancijos pavyzdį generalvikaras paminėjo seserį vienuolę Faustiną ir jos patirtį. Ji tvarkė kambarius, o viena sesuo vis buvo nepatenkinta, jai priekaištavo ir netgi apskundė vyresniajai Motinėlei. A. Jurevičiaus manymu, yra tokių žmonių, kurie turi dovaną savo nepasitenkinimu varginti kitus.
Papasakojo ir kitą, jau mūsų laikais įvykusį atsitikimą palaimintajam Jurgiui Matulaičiui.1919 m. vyskupas Karolis Hrineveckis atvyko į Vilnių ir pradėjo kunigų akivaizdoje vyskupą J. Matulaitį barti ir priekaištauti dėl tautinių nesutarimų su lenkais. Tada vyskupas atsigręžė į kunigus ir pasakė: „Broliai kunigai, atsiklaupkime ir paprašykime vyskupo palaiminimo“. Tada senajam vyskupui pradingo pyktis ir jis jau nusišypsojo.
Taigi koks išeina pamokymas apie pyktį? Pasak A. Jurevičiaus, kovoti reikia prieš blogį. O blogis – tai gėrio trūkumas, kaip ir sakė filosofas Filonas Aleksandrietis.
– Na, tai kaip pykstasi šventieji? Norėtųsi pasakyti, kad šventieji visai nesipyksta, bet kadangi visi esame apdovanoti ir turime dovaną „varginti kitus“, tai visiems visko pasitaiko, – sakė A. Jurevičius.
Baigdamas paskaitą generalvikaras atsakė į susirinkusiųjų klausimus ir pabrėžė, kad pykdami nepamirštume, jog blogį reikia nugalėti gerumu.
Stasė Asipavičienė
