Redaktoriaus savaitė

Per laukus zigzagais, aplenkdamas žemesnes daubas ir būtinai su pasišokinėjimas apstraksėdamas kalvas, nuskrieja stiprus vėjo gūsis. Visai puikiai žinome, kad vasaros oro temperatūrų kovos – toli gražu ne juokas. Žiūrėk, džiaugiesi tykia ir karšta diena, o staiga į pavakarę pūsteli iš nežinia kur atsiradęs vėjas!

Jei tik karšta diena – vakarop lauk dovanų. Su žaibais ir dar, matyt, nuo žiemos užsilaikiusiomis krušos liekanomis. Taip, niekada nežinai, kokį pokštą gamta iškrės šiandien. O ką kalbėti apie rytojų?

Dar visai neseniai turėdavome tikėti šviesiu rytojumi. Panašiai tokio ir sulaukdavome. Dar nebuvo, kad saulė nepakiltų (na, bent jau gyvieji to nepamena). Saulė visada pakildavo. Anksčiau ar vėliau. Jau sėdint kolūkio fermoj arba dar likus keliems metrams iki jos. Visada ateidavo šviesus rytojus.

Šviesaus rytojaus laukdavome 11 mėnesių per metus, kai reikėdavo diena iš dienos dirbti, o pati sąvoka „šviesus“ labiau reiškė „bet kas, kas nesusiję su darbu“. Tiesa, Sovietų Sąjunga ir socializmu atskiestas komunizmas vietoj šviesaus ir laimingo rytojaus „pakišo kiaulę“. Pašaudė, pagąsdino ir pasiuntė „velniop“. Gerai, kad esame tauta, jau puikiai žinoma visame pasaulyje.

Sunku būtų patikėti, jog lietuvių tauta laikoma viena darbščiausių. Tiesa, lietuvių tautos darbštumas – dar ne kvailumo požymis. Lietuviai – karjeristai. Lietuviai nuolatos siekia ne tik tobulai atlikti savo darbą, bet ir gauti atlygį, vertą to tobulumo. Taigi kiekvienas specializuojasi ir puikiai gaudosi srityje, iš kurios tikisi gauti ir neretai gauna adekvačias pajamas. Lietuviai – geriausi medikai, inžinieriai, vagys ir kitų specialybių „asai“. Todėl net pasiųsti „velniop“ lietuviai nenusimena, o keliauja į priekį ir savo darbštumu greitai susikuria naują gerovės šaltinį bei, žinoma, pagarbą. Iki kito „velniop“.

Žiūrint iš šalies – paprasta ir elementaru! Beveik ekonominis, geografinis ir geopolitinis tautos požymis.

Tačiau sugebėjimas iš nieko sukurti kažką – jau stebuklas. Didelio ir sunkaus darbo vertas stebuklas. Tiesa, atlygio taip pat.

Kartais susimąstome, kad gyvenimas pasidarė toks sunkus, jog net norisi, kad kažkas mus, lygiai taip pat kaip tą mūsų Lietuvėlę, pasiųstų „velniop“, ir mes galėtume nusiėmę nuo pečių ne tik darbo sunkumų, bet ir įvairių su juo susijusių problemų maišą, sėkmingai keliauti šviesesniu keliu. Bet baisu.

Baimė žmogų daro sėslesnį. Tiesa, ir saugesnį.

Bijantis pokyčių žmogus ramiai gyvena kad ir nelabai kokį gyvenimą, sutinka kasdien „vaikščioti su raudona vėliava“ ir netgi praranda norą kažką savo gyvenime tobulinti ar gerinti. O kam? „Juk svarbu, kad aš saugus, aplink mane nesikaupia juodi debesys.“

Šioje vietoje reikėtų susimąstyti – ar tikrai nesikaupia?

Žmogaus susitapatinimas su nekintamumu yra iš esmės ydingas ir pavojingas, nes laikas visada eina į priekį, o pasaulis keičiasi. Jeigu žmogus nesikeičia, vadinasi, jis nesuspėja su laiku ir tampa atsilikęs nuo pasaulio pokyčių.

Ar bent vienas atsirastų, kuris dabar norėtų pradėti prekiauti, pavyzdžiui, balanomis arba žibalinėmis lempomis? O gal iš akmens nukaldintais įrankiais? Ko gero, ne. Lygiai taip pat nė vienas dabar nerizikuotų pradėti šimtais gaminti arklio tempiamus vežimus ir bandyti juos pardavinėti.

Tai kodėl tikimės, kad būsime tokie patys laimingi ir turtingi, jeigu netobulėsime? Kodėl tikimės, jog mūsų šeima bus soti tuo, ką jiems teikėme prieš metus, dvejus ar dešimtį? Ar jūsų antroji pusė būtų sužavėta jau 10 kartą gimtadienio proga gaudama tokį patį puodelį kavai?

Su pasauliu keičiamės ir mes. Tik klausimas – ar keičiamės eidami su juo, ar keičiamės atsilikdami nuo jo?

Visada tikimės, kad niekur nejudėdami, nieko naujo nesukurdami, netobulėdami ir nesikeisdami būsime saugesni ir išvengsime problemų, tačiau niekada nepagalvojame, ką galėsime pasiūlyti pasauliui, kai neteksime to savo saugumo.

Gyvename pasaulyje, kuriame netekti darbo, namų ar šeimos jau nėra retas atsitiktinumas.

Tai jau nutinka ne tik „ten, kažkur toli“. Tai vis dažniau tampa realybe. O tada iškyla klausimas, ar esame pasirengę tokiu atveju žengti kitą žingsnį į naują gyvenimą, į naują pasaulį, kuris yra kitoks? Kuris yra daug toliau už mūsų žinomų tolių? Ar esame pajėgūs atlaikyti praradimo smūgį ir kartu taip pat energingai siekti naujo gyvenimo, kitokiame pasaulyje? Ar esame pajėgūs, praradę saugumą, patikėti jį naujam darbdaviui, šeimai, partneriui?

Ar esame pajėgūs įsikurti naujame pasaulyje ir toliau gyventi taip, kad patys gerbtume save, o ne niekintume?

Koks vis dėlto trapus žingsnis nuo saugumo, stabilumo ir ramybės iki griūties, laikinumo ir chaoso! Reikia pasidžiaugti, kad frazė „pakilo kaip feniksas iš pelenų“ nėra skirta tik knygoms. Ir ne vien knygose galima ją sutikti. Reikia pasidžiaugti, kad esame dalis tautos, kuri, nors ir sunkiai, bando žengti kartu su pasauliu. Bando jį vytis ir patikėti savimi. Patikėti tuo, nuo ko ir priklauso saugumas, stabilumas ir dvasinė ramybė. Tuomet tereikia išmokti tik viena – pažinti. Pažinti save ir kelią, kuriuo galėtume eiti, kuriuo norėtume eiti ir kuriuo pasitikėtume. Taip, ko gero, žinant šių dienų pasaulio tempą, tai ir yra svarbiausia – sugebėti pasitikėti.