Kūryba. Mūsų olimpiečiai. Beveik detektyvinė istorija.

Pūgos šydas slėpė pėdsakus. Paslaptingas nepažįstamasis baukščiai apsižvalgydamas slinko nuo vienų durų prie kitų. Talpi skrynia, kurią jis buvo užsimetęs ant nugaros, tolydžio pilnėjo.

– Kad tik suskubus iki dvylikos… – murmėdamas žodžius į žilą barzdą vėlyvasis keliautojas dar žvaliau imdavo ramsčiuotis lazda, ir eilinės durys vėl be garso atsiverdavo.

Atrodo, niekas negalėjo nepažįstamajam sukliudyti jo įtartinų darbų, bet staiga iš tamsos išniro baltai apsirėdęs jaunikaitis. Įdėmiai apsidairęs, jis iš karto pastebėjo tamsią figūrą, prisišliejusią prie namo laiptinės, ir vikriu šuoliu akimoju atsidūrė prie jos.

– Pakliuvai! – jaunikaičio balsas buvo grėsmingas.

– Pakliuvau… – kaltai pralemeno žilabarzdis.

– Kas tu toks? Kas skrynioje? – pabiro klausimai.

– Mane vadina Senaisiais metais, 2012-aisiais. O skrynioje šiaip, mažmožiai…

Jaunuolis pašaipiai klausėsi pasiteisinimo.

– Pažiūrėsim, kokie mažmožiai. Beje, aš – Naujieji metai, esu įpareigotas, kad jokios brangenybės nedingtų ir jomis būtų galima pasidžiaugti 2013-aisiais. Na, atidaryk skrynią.

Trakštelėjo užraktas.

– Taigi čia Lietuvos olimpiečių lobiai, sukaupti per praėjusius metus! – susižavėjęs šūktelėjo jaunikaitis. – Prašau supažindinti.

– Čia, matai, Rūtos Meilutytės olimpinis aukso medalis, nuo kurio aiktelėjo net pasaulio stipriausieji, o po jo du aukso Pasaulio čempionate ir vienas sidabro.

– Ir tu drįsti juos slėpti savo skrynioje? – priekaištavo Naujieji metai ir, patogiau įsitaisę ant pusnies, paragino: – Klausau toliau.

– Štai Lauros Asadauskaitės olimpinis auksas, iškovotas paskutinę olimpiados dieną, Jevgenijaus Šuklino olimpinis sidabras.

– O kokie čia blizgučiai?

– Tai ne blizgučiai, – įsižeidė senis, – o Evaldo Petrausko olimpinis bronzos medalis, iškovotas ne taip jau lengvai. Ir, aišku, Aleksandro Kazakevičiaus olimpinis bronzinis apdovanojimas.

Jaunikaitis uždarė skrynią ir lengvai užsimetė ant pečių.

– Man nieko nepaliksi? – su menka viltimi paklausė Senieji metai. – Kas gi man tada primins reikšmingas Rūtos ir Lauros pergales? Ir apmaudžius Lietuvos krepšininkų pralaimėjimus? Kas primins kitus džiaugsmus ir nesėkmes?

Naujieji metai susimąstė. Po valandėlės prabilo:

– Visa tai primins patys sportininkai, kuriuose gražiai derinasi patirtis ir jaunystė. Jie visada džiugina savo kovingumu ir 2013-aisiais parodys, ką gali.

Dvi figūras ištirpdė naujametės nakties tamsa. Pūga tebešėlo.

Valdas Kuzmauskas,

LASS Prienų bendruomenės narys