Kur Neris pasitinka Dūkštą
Saulėtą gegužės 17-tąją Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ nariai išsiruošė į nedidelę, bet labai įdomią ir naudingą kelionę. Važiavome į Ievos ir Mindaugo sodybą gražiu pavadinimu „Slėnyje“. Susitikimas buvo numatytas tik apie pietus, tad skyrėme laiko kitoms tų kraštų įžymybėms aplankyti. Pirmiausia užsukome į Kernavę. Nors daugelis ten jau buvo lankęsi, bet piliakalnių grožis, jų didybė ir senovės laikų dvasia kiekvieną kartą užburia iš naujo. O aplankius modernų, turtingą muziejų, gali tik stebėtis, kiek mūsų protėvių išmonės ir darbo įdėta kuriant senąją Lietuvos sostinę.
Visai netoli Kernavės – ir garsusis Dūkštų ąžuolynas, visada gausiai lankomas keliautojų. Šalia medinių takų stovi daug senųjų pagonių dievų skulptūrų. Nuostabu, kiek daug jų būta, jais tikėta, juk paprastai atsimename tik vieną kitą.
Po tokio gražaus kelionės įvado laukė svarbiausia dalis – susitikimas su sodybos šeimininke Ieva. Nusileidžiame stačiu šlaitu žemyn ir pamatome sodybos šeimininkę, jau kopiančią mūsų pasitikti iš dar gilesnio slėnio. Gražumas neapsakomas. Ieva veda per pievą aplink Karmazinų piliakalnį, rodo ir pasakoja apie laukinius augalus, kurių pumpurus, lapelius, šaknis ar sėklas galime valgyti nuo ankstyvo pavasario iki rudens, ir net žiemą. Tai ir jaunučiai, gražiai susiraitę paparčio ūgliukai, jauni klevo lapeliai, usnies šerdelė, skani kaip šparagas, minkšti gervuogių koteliai, apynio viršūnėlės. Jauni kraujažolės lapeliai paskanina mėsą, daržoves, gyslotis tinka į troškinius, kietis – į paštetus, ankštinius. O kiaulpienė, nuo šaknų iki žiedų jau seniai išgarbinta, visur tinkama.
Po įdomios, naudingos pažinties su laukiniais augalais buvome pakviesti apžiūrėti sodybą, svečių namus, o netrukus sėsti prie stalo erdvioje pavėsinėje. Šeimininkė vaišino duona ir pyragu, pagardintu įvairiomis žolėmis, iš pieno grybo spaustu sūriu, dilgėlių užtepėle, žaliuoju sviestu, raktažolių ir pienių žiedų arbata. Skanumėlis!
Liko dar iš arčiau pasisveikinti su Nerimi, tad takeliu per krūmynus nuėjome ten, kur ji pasitinka srauniąją Dūkštą. Ir pati Neris šiuo metu plati, vandeninga, labai graži, įrėminta žalių miškų, nušviesta saulės spindulių.
Įspūdžių labai daug, jie atmintyje lieka ilgam, skatina svajoti apie naujas keliones, nes žmogui vis negana, reikia nuolat „pakrauti“ save.
Klubo narė Danutė Marčiulionienė
