home Vertybių užuovėja GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Devyniasdešimt pralėkė kaip vėjas

GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Devyniasdešimt pralėkė kaip vėjas

Į margą gyvenimo patirčių skrynią suguldytos devynios dešimtys metų. Kiekvienas pripažins, jog tai ilgas, garbingas amžius, juolab jog ne dažnam lemta tokio sulaukti. Tačiau vasario 10 d. jubiliejų paminėjusi Prienuose gyvenanti Agota Puidokienė nemano, jog tai buvo ilgas kelias. „Atrodo, kad čia kaip vėjas – tik prapūtė ir viskas“, – patikino miela, jaunatviškai besišypsanti moteris.     Pasveikinti Agotą Puidokienę 90-mečio proga atvyko Prienų socialinių paslaugų centro direktorė Aurelija Urbonienė ir socialinio darbo organizatorė Vilma Bražukaitienė. Įteikiant gėles ir dovaną kartu buvo ir nuolatinė gerbiamos jubiliatės prižiūrėtoja, globėja, kaip pati ilgaamžė sako, geroji šeimininkėlė Rita Vaškevičienė bei jubiliatės dukra Asta Kaškonienė. – Dienos barstė džiaugsmo ir skausmo žiedlapius. Tarsi rudeniniai lapai biro rūpesčiai, kaip vanduo upėje skubėjo metai. Jie nusinešė jaunystės nerimą, pastatė ir sugriovė ne vieną svajonių pilį. Tačiau mainais padovanojo gyvenimišką patirtį ir išmintį ir įrašė į širdį daug šviesių prisiminimų. Tegul metų bėgimas, palietęs smilkinius, niekada nepakeičia Jūsų akių ir širdies šilumos, – sveikindama A. Puidokienę gražaus jubiliejaus proga kalbėjo A. Urbonienė, linkėdama stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir dar ilgų gyvenimo metų. Jubiliatė su viešniomis nusifotografavo prie gyvos eglės, žaliuojančios prie lango kiaurus metus. Be žaliaskarės nedideliame dviejų kambarių butelyje auga ir daugiau gėlių. – Tik nedėkit į laikraštį, – prašė ponia Agota. – Mačiau kartą buvo įdėta tiek pat metų švenčianti tokia bobutė pasirodė, – nuogąstavo ji. – Taip ji bijo savo metų! – viešnių juoką pertraukė dukra Asta. – Gal prieš porą metų jai sakiau: „Močiute, tu žinai, kad tau bus jubiliejus, devyniasdešimt?“ „Tai jau tikrai? – toji atsakė. – Reikėjo nei nesakyt, aš neskaičiavau! Negalvojau, kad tiek daug!” Dvi dienas vargšė išgyveno, kad jai tiek daug metų, – prisiminusi juokėsi Asta.  

Moteriško žavesio paslaptis

Artimiausi žmonės ponią Agotą apibūdina kaip guvią, linksmą ir draugišką, neturinčią pykčio. Bet ar to pakanka, kad vis dar žavingai atrodytum ir devyniasdešimties sulaukus? Senute ar senole šią moterį sunku pavadinti. – Nieko nedarau. Šaltu vandeniu nusiprausiu ir dar be muilo. Būna, retsykiais pasitaukuoju kuo, o šiaip tai tik vandenėliu. Ir viskas. Anksčiau, kai šilta būdavo ir kai paėjau, iš kalno parsinešdavau šaltinio vandens. Dabar laukan neišeinu, – guodžiasi moteris. Bet net ir tai pasakojant nuo jos veido nedingsta šypsena. Galimybę išeiti iš namų pasivaikščioti, su draugėmis susitikti, ką anksčiau labai mėgdavusi, poniai Agotai atėmė dažno garbaus amžiaus sulaukusio žmogaus negalavimas – kojų sąnarių skausmai. Dėl šios priežasties su lazdele ir po namus vaikščiojanti. Dėl to ir socialinė darbuotoja lankosi. Moteriai keisti tik akių lęšiukai, daugiau nesirgusi jokiomis rimtomis ligomis. Dukra Asta, dirbantis, užimtas žmogus, pas mamą ateina tik vakarais, todėl dienomis jai Rita maisto parneša, padeda namų ruošoje, bendrauja. – Tik neatimkit iš manęs šitos mergaitės. Tokia gera, tokia gera... – socialinę darbuotoją gyrė Agota Puidokienė. – Nuostabi moteris. Gera pas tokią ateiti, iš jos ir aš energijos pasisemiu, – komplimentus jubiliatei bėrė ir Rita. Tokioje draugiškoje ir svetingoje aplinkoje įsikalbėjome apie gerbiamos  jubiliatės gyvenimą. Pasakojo, kad yra gimusi Šakių rajone, Lekėčių valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Iš septynių vaikų: trijų brolių ir keturių seserų, likusi tik ji, jauniausioji. Jauna ištekėjo už vaikino iš kaimyninio kaimo, gyvenusio netoliese, dar stambesnių ūkininkų šeimoje, taip pat vieno iš septynių vaikų. Abu jaunavedžiai buvo dainą mylintys žmonės, todėl ir susituokę nepamiršo dainos, giedojo bažnyčioje, šermenyse. Vyras apie 30 metų išdainavo vyrų „Perkūno“ chore. Anot Astos, mama juokdavosi, kad jau iš dainos atpažindavo per miškelį atjojantį ant bėros kumelaitės savo būsimą vyrą. – Būdavo, kai paspaudžia, tai toji eina kaip pasiutus, – juokėsi ponia Agota. O kai į šliūbą važiavo, tai tokiems giedoriams, kaip jie, kunigas ir takus nukasė, ir vartus apkaišė, ir atidarė. Buvo trečiadienis, prisiminė moteris, Užgavėnės, paprasta diena, nes paskui jau, po Užgavėnių, pasak jos, negalima veseliot. – Važiavom per mišką su rogėm, su arkliais, o tądien vyrai mišką kirto. Tai tiek mums kainavo! Visur kelias užleistas medžiais – tai tik duok išpirkos. Šventė visi kokią savaitę. Paskutinę dieną mama jau tik išgert davė, o valgyt nieko, nes rytojaus dieną buvo Pelenų diena, prasidėjo pasninkas. Gerdavo vyrai tik naminį miežinį alų. Kartais truputį degtinės mama duodavo, bet labai mažai. Girtų pas mus nebūdavo, – pasakojo ponia Agota.  

Likimo mėtyti ir vėtyti

Kaip jau minėta, jauna mergina nutekėjo į labai didelę Šakių rajono ūkininko šeimą. Vyro tėvai turėjo daug žemės, 18 karvių, daug arklių. – Kai užpuolė rusai, viską galėjom prarasti. Kaip ir neišvežė mūsų? Kai vyro tėvai pajuto, kad kažkas čia bus, išskirstė žemę visiems septyniems vaikams. Kas trobą, kas kokį namelį pasistatė, taip ir išsisuko. Bet vis tiek baimėje tą laiką gyvenome. Kai tik pasirodydavo įtartini žmonės, slėpdavomės, baimindamiesi, kad gal mūsų atvyko vežti, – pasakojo jubiliatė taisyklinga lietuviška kalba, kurioje subtiliai išryškėjo Šakių kraštui būdingas suvalkietiškas akcentas. Agota Puidokienė įsileido į prisiminimus ir apie tai, kaip teko slėptis bažnyčioje, prarasti visą turtą, netekti pasų. Iš Kauno pėsčiomis eiti atgal į Lekėčius ieškoti arklio paso, nuo kurio nuimtą antspaudą turguje sutiktas makleris uždėjo ant padirbtų pasų. – Užėję rusai išvežė viską, kas valgoma, ką tik galima pasiimti. Kartą išėjom iš namų, reikėjo galvoti, kur apsistoti. Neturim, kur gyventi, o naktis ateina. Vieną naktį prisiglaudę bažnyčioje prabuvome. Prisiminę, kad Kaune pusbrolis gyvena, ieškojome jo. Vyro dėdė buvo kunigas Amerikoje, jis visko parsiųsdavo. Buvo ir tokį auksinį laikrodį, žiedų parsiuntęs. Vienam mus sustabdžiusiam stribui davėm auksinį laikrodį, kad paleistų. Jis klausė, ko iš Šakių atvažiavom. Sakom, norim apsipirkti Kaune. Ar tas stribas geras buvo, ar kas jam pasirodė, bet mus paleido ir laikrodžio neėmė. Vis dėlto pasiėmė pasus. Tada mes pas jo pusbrolį išbuvome kokius du mėnesius. Ką buvom pasiėmę, pardavėme turguje, kad nusipirktume valgyti. Dar mama jo aplankydavo, maisto atveždavo. Vyras buvo baigęs pienininkystę, todėl įsidarbino pieninėje Kaune. Įmonėje buvo trūkumas, o kaltasis darbuotojas pabėgo. Atsakomybė teko vyrui. Dėl to labai nenubaudė, bet prieš įstatymą atsakyti teko, išsiaiškinus apie padirbtus pasus. Mane paleido, o vyrą pasodino į kalėjimą. Aš grįžau į Lekėčius. Iš ten pėsčiomis į Kauną nešdavau jam valgyti. Trejus metus vyras atpylė. Negana to, kiek jis gavo mušti kalėjime! Klausinėjo, tardė, kur broliai. O kaip įrodyti kur, jeigu nežinojo, – tardytojų žiaurumu baisėjosi moteris, iki šiol akyse matanti krauju nudažytus vyro baltinius, kuriuos jis perdavė parnešti į namus išskalbti. – Jei vyras nebūtų miręs, jeigu jo gyvenimą būtumėt sužinoję, būtumėt neišėję iki sutemos. Jis buvo didelis humoristas, iškalbus žmogus. Papasakotų, kaip brolis pėsčiomis per Lietuvą perėjo tris kartus. Papasakotų apie savo šeimos gyvenimą, – linksmai vyrą prisiminė našlė. Grįžęs iš kalėjimo, ponios Agotos vyras dar dirbo pieninėje Kaune, paskui abu su jauna žmona išėjo gyventi į Rokus, kur gyveno jo pusseserė. Ten gimė ir Puidokų atžala Asta. Vėliau, tęsė pasakojimą pašnekovė, Garliavoje pasistatė namą, persikėlė ten. Turėjo sklypą, sodą, daržą, gėlių. Tame miestelyje išgyveno net keturiasdešimt metų. – Bet daugiau vaikų nesusilaukėme. Mirtinai norėjome dar berniuko ar mergaitės. Per kraujus ir ašaras tą vieną susigriebėm ir daugiau kaip užrašyta: nei gimė, nei mirė, – už akių klausimams užbėgo jubiliatė. Apie 28 metus moteris išdirbo Garliavos poliklinikoje. Prieš tai dirbo aukle, vėliau registratore, medicinos seserimi. Po keliasdešimties metų, praleistų pakaunėje, likimas atbloškė į Prienus. To kaltininkė – dukra. Baigusi farmaciją Kauno medicinos institute, Asta gavo paskyrimą į Jiezną, nes vyras dirbo Prienuose. – Kai1988 m. nuo insulto mirė tėvelis, mama liko viena. Tėvelį palaidojau Prienuose, nes jau numačiau, kad ir mamą reikės pasiimti arčiau savęs. Keitėme namą į gyvenamąjį plotą Prienuose. Taip mama apie 1993 metus atvažiavo į Prienus. Pradžioje apsigyveno pirmame daugiabučio namo aukšte, miesto centre, paskui pasikeitė į antrą. Aukščiau jaukiau, – atsikėlimo į Prienus aplinkybes paaiškino dukra. Prienuose jos mama netruko susirasti ir draugių. Su vienomis susibičiuliavo sode, kurį tuo laiku dar turėjo, su kitomis turgelyje, bažnyčioje, miestelyje. – Matyt, todėl, kad pati yra draugiška, – meiliai pratarė Asta.  

Ilgo amžiaus paslaptis – genuose

A. Puidokienės tėvai taip pat buvo ilgaamžiai: tėvelis mirė 97, mama – 88 metų. Ir niekada pas daktarus nebuvę. Panašiai ir ji. Buvo, kad viena akim kelerius metus nematė. Jaunystėje kaimynė metė šakutę į žemę, o ta atšokusi pataikė į akį. Kai pakeitė lęšiuką, tai ir skaito, ir rašo. Nors tai, ką parašo, sako, pati nelabai suskaito. Žvelgi į šią metų naštos nelabai jaučiančią moterį ir stebiesi. Plaukai balti kaip žydinčios obels, bet dar vešlūs. Jaunystėje, anot ponios Agotos, kasos buvusios iki kelių. Užaugino tokias po kiekvieno trinkimo tik alumi patepdama. Žilos sruogos prilaikytos lankeliu. O veide – jokių giliai įrėžtų raukšlių, kakta lygi, akys šviesios. Ir skarelės nemėgsta ryšėti. – Aš vis laukiu, kada ta mano mama atrodys, kaip atrodo močiutės, o ji kaip ne tokia, taip ne tokia, – juokėsi Asta. Devyniasdešimtmetė  turi du anūkus ir proanūkį. Apie juos prašnekusi, dar labiau nušvito. Matėsi, jog džiaugiasi ir atsidžiaugti negali savo brangiausiaisiais. – Kur tu padėjai mano anūką? Parodyk mergaitėms, – žvelgdama į nuotraukas sekcijoje ragino dukrą. – Čia vyresniojo vestuvės. Jaunėlis – antrakursis, dar namuose gyvena, o vyresnysis vedęs. Kokios jo vestuvės gražios buvo toje didelėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune! Atvažiavę neseniai buvo ir dovanų atvežė. Kokį gerą aparatą kraujospūdžiui matuoti! Jaunesnysis dažnai ateina, valgyt atneša. Ir nepabučiavęs neateis ir neišeis! – džiaugsmingai pareiškė. Asta taip pat džiaugiasi ir didžiuojasi savo mama. – Apie kiekvieno tokio žmogaus gyvenimą filmą gali sukurti, – sako ji. – Daug vargo per gyvenimą patyrusi, tačiau niekada nesiskundžia ir nevirkauja.

Roma Sinkevičiūtė

       

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close