Redaktoriaus savaitė
Ausyse pasigirsta švelni muzika. Tarsi lengvas vėjas ji plevena giliausiais galvos tarpekliais, įsisuka į didesnius sūkurius platesniuose visą gyvenimo istoriją menančių smegenų grioveliuose, o tada lėtai, kaip šaltą rudens dieną iš drebančiose rankose laikomo puodelio į kūno gilumą besiveržianti karšta arbata, nuvilnija žemyn iki pat širdies. O ši, pajutusi švelnios melodijos šilumą, suspurda tarsi pabudusi iš letargo miego. Suspurda ir užtvindo visą kūną karščiu.
Muzika. Tai, be ko turbūt neegzistuotų nei džiaugsmas, nei liūdesys. Tik jos dėka viskas, ką galime paliesti, pamatyti, pajausti, nusidažo dar tūkstančiais spalvų. Tarsi nematomas ir nejaučiamas vėjas sujaukia keletą pagrindinių spalvų ir iš jų po visą pasaulį pasipila vilnys įvairiausių atspalvių – visas spalvų spektras.
Ar esate patyrę spengiančią tylą? Ar mėgaujatės visiška tyla – be mažiausio dūzgimo, ūžimo, šnarėjimo?
Juk nuostabu, kai vienintelė nata tylą, tamsą ir tuštumą gali nuspalvinti bet kokia spalva… Pabandykime tylą perskrosti viena liūdna nata ir prieš akis esanti tamsa pasidarys dar tamsesnė, o tuštuma – gilesnė už giliausią gelmę. Ir kaip nuostabu, kai visiškoje tyloje ir gyvenimiškų rūpesčių prislėgtoje tamsoje nuaidi keletas linksmų natų! Kaip nuostabu, kai tamsoje pateka saulė, o jos šviesūs spinduliai užpildo tą žiojinčią tuštumą!
Ar juokiamės apimti liūdesio? Ar verkiame, kai mums linksma?
Kaip dažnai liūdime vien dėl liūdnos muzikos. Kaip dažnai, užuot sugroję keletą linksmų natų, dieną naktį be šventinių dienų grojame gedulingus maršus. Kaip dažnai uždarome savo gyvenimo duris, kai pro jas dar nesunešti visi turtai.
Kaip dažnai pasiduodame liūdesiui, apatijai ir gedului, net nebandydami įžvelgti, jog gyvenimas – tai kas dieną atsidarančios naujos durys.
Peikiame ne tik savo likimą, bet ir aplinkinių grojamas melodijas. Netgi fanfaras. Netgi jų nekenčiame, nes mums – liūdna.
Ir kaip retai įžvelgiame, jog netgi su gedulu siejami sakraliniai, liturginiai kūriniai nėra liūdni. Kaip retai išgirstame iki mūsų bandantį atskrieti vėją, tačiau pro uždarytas langines nepajėgiantį net švilptelėti. Kaip dažnai jis mums nereikalingas!
Kaip dažnai pasineriame į gedulą, net negirdėdami muzikos. Ir kaip dažnai jos negirdime vien dėl to, kad negirdi kiti. Kodėl turime klausyti to, ko klauso kiti?
Kiekviena diena yra džiaugsmas, kiekvienas diena yra gimimas ir atgimimas. Kiekvieną dieną gamta mums suteikia dar vieną gyvybę – kad augtume, kad vešėtume, kad žydėtume, kad dar labiau praturtintume gamtą.
Kiekvienas sumenkęs augalas gamtoje yra užgožiamas ir sunaikinamas tų, kurie skleidžia plačias šakas, giliai į žemę leidžia šaknis ir puošia savo lajas ryškiausių spalvų lapais.
Tai kodėl norime būti tais, kuriuos užgožia?
Nė vienas gamtos dėsnis neįrodė, jog atgailos ir atjautos prašančiam varganam medeliui nusileido pati motina gamta.
Netgi pasitinkant brangiausio pasaulyje žmogaus dieną negalima sakyti, jog tai – ideali santara. Vaiko ir mamos. Netgi praėjus tūkstančiams metų turime atrasti, kad tokios sąjungos reikia siekti. Siekti nuolat. O ne vieną dieną, kai tai daro visi.
