Redaktoriaus savaitė
„Tėvyne, dainų ir artojų“. Būtent tokiais žodžiai Justinas Marcinkevičius įvardino Lietuvą. Kraštą, kurio gamta – pati nuostabiausia, o prie jos prisiliesti žmonės iš tolimų kraštų važiuoja net ir be kvietimo.
Iš tikrųjų, prisiminus senus, jau 5–6 dešimtmečius skaičiuojančius Lietuvos kino studijos filmus galvoje lyg pro miglą praplaukia užburiantys vaizdai, kurios sugebėjo įamžinti netgi nespalvota kino juosta.
Štai, per upės pakrantės vandenis ant žirgo šuoliuoja Tadas Blinda. Aplink vėjyje siūbuojančios eglių, pušų šakos, drebantys berželių lapai apglėbia tą ilgesingą vaizdą – saulės spinduliuose raibuliuojantį vandenį. Netgi senuose animaciniuose filmukuose vaikams dažnai stengtasi šį nepakartojamą ir užburiantį vaizdą ekranizuoti ryškiomis spindinčiomis žvaigždėmis vandenyje. Tarsi raibuliuojantis vanduo tau merktų akį.
Kai nebuvo spalvotų televizorių, laisvai pasiekiamų kelionių į svečias šalis, ko gero, didžiausia atgaiva ir įspūdžių kupinas atlygis atkakliems Tarybų Sąjungos darbininkams ir buvo poilsis prie vandens. Ten, kur neįmanoma įspūdžių perteikti nei žodžiu, nei raštu, nei tobuliausia technologija padarytu atvaizdu. Tai reikia pajusti.
Pajusti, paliesti, pamatyti, išgirsti. Ir kitiems perduoti. Perduoti viską, kas yra nuostabu, kas yra verta sugaišti bent vieną gyvenimo akimirką.
Bent vieną akimirką pajusti grožį ir atgaivą, kad suprastum, kas tave supa. Kokia aplinka, kokie žmonės. Kad suprastum, ko nori šiame gyvenime. Gyventi tarp neįžengiamų usnių ir dilgėlių ar švelniai ranka glostyti ramunės žiedus, augančius beribiame lauke.
Kaip dažnai, norėdami išsaugoti vieną žiedą, statome sienas, užgožiančias tūkstančius žiedų? Kaip dažnai apsitveriame tvoromis, kad tik niekas netrukdytų mūsų ramybės? Kaip dažnai slepiamės nuo kitų, patys save įkalindami?
Ir kaip dažnai pasijuntame vieniši? Vieniši plačiame, šaltame pasaulyje. Kaip dažnai kaltiname daugelį aplinkinių, jog pastarieji žengia savo gyvenimo keliu, visai nepanašiu į mūsiškį, ir keliauja tolyn mūsų net nepastebėję?
Ir kaip dažnai susimąstome, ar patys norėtume eiti į spygliuota viela aptvertą erškėčių lauką, kurio vartelius puošia ženklas „Piktas šuo!“.
Dažnai net nesusimąstome, kad užsitverdami nuo kitų sau naudos nepadarome. Tampame egoistais. Siekiančiais, visa, ką turime gražaus, visa, ką galime padaryti gražaus, ir visa, ką galime pasakyti gražaus, paslėpti spygliuota viela aptvertuose erškėčių laukuose. Ir tikimės, jog dėl to, ką norėtume gražaus gauti iš kitur, nereikės žengti nė vieno žingsnio pro vartelius. Viską mums perduos tas „piktas šuo“, kuriam grožį kažkas su dideliu noru įdės į piktai iššieptus nasrus.
Tačiau laikas nestovi vietoje. Bet koks užrakintas namas gana greitai pasipuošia dulkių kepure ir nevaldoma laukinės gamtos mantija. Aplink išdygsta dilgėlės, ir net tie patys varteliai su užrašu ar be jo pasislepia ne tik nuo žmonių, bet ir nuo išorinio pasaulio. Namas sunyksta ir išnyksta. Kaip ir žmogus.
Kaip dažnai skaitome knygas, poemas, klausome ir dainuojame tradicines dainas, tačiau retai suvokiame tą tiesą, kurią bando mums, rodos, iš ano pasaulio perduoti mūsų tautos dainiai. Vis dažniau pamirštame, kad tarpusavio nesutarimai neišsisprendžia pasislėpus už sienų. Vis dažniau pamirštame, kad pasislėpę nuo pasaulio patiriame tik dar didesnį skausmą, ilgesį ir neapykantą. Neapykantą visa kam, kas drįsta džiaugtis atviromis durimis. Kas drįsta džiaugtis šviečiančia saule ir stengiasi jos spindulius paskleisti dar plačiau.
Ir galiausiai neapykantą sau, kad neturime saulės. Neturime svaiginamai žaižaruojančios ir vėjyje raibuliuojančios upės. Negauname akies mirksnio ir negauname to, ką galėtume prisiminti ir saugoti amžinai.
