Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Velykos yra didžiausia katalikų religinė šventė, atkeliavusi iš amžių glūdumos ir turinti nemažai pagoniškų papročių. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė, bet atėjus krikščionybei Velykos sutapatintos su Kristaus prisikėlimu.

 

Svarbiausias Didžiąją savaitę yra vadinamasis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Mes labiausiai esame įpratę švęsti Velykų rytą, sekmadienį, tačiau iš tiesų katalikams svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį.
Kiti papročiai, tokie kaip marginti kiaušinius, yra kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės. Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.
Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Manoma, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės, o pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus.

Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo, šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį.

Viena iš svarbesnių tradicijų ir papročių Velykų rytą eiti anksti į bažnyčią, triskart eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią.
Parėjusieji iš bažnyčios namo pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.

Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų data, nustatoma pagal mėnulio kalendorių, todėl gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

 

Liaudies išmintis sako:
Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės.
Skaudės galvą, jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).
Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.
Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.
Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close