Deginti ar užkasti?

Lietuvoje vis labiau populiarėja Europos šalyse ir už Atlanto jau seniai naudojamas palaikų laidojimo būdas – kremavimas. Tai iš esmės ne laidojimo būdas, o palaikų sunaikinimas. Tačiau, pasikeitus palaikų būklei, šiek tiek keičiasi ir laidojimo apeigos.

Kartais kiekvienas susimąstome, kad šioje žemėje esame laikinai ir išauš diena, kuomet viską, ką uždirbome, pasėjome, užauginome, pastatėme, teks palikti. Pasaulyje vyraujant skirtingoms religijoms, vyrauja ir skirtingos nuomonės, kokia bus mūsų tolimesnė egzistencija ir ar ji išvis bus. Tačiau nė viena religija negali ginčytis, kas atsitinka su mūsų kūnu – palaikais. Viskas priklauso nuo to, kaip kūnas bus paruoštas laidotuvėms ir kokiu būdu palaidotas. Bet kuriuo atveju mūsų kūnas pavirs į dulkes, arba, kitaip tariant, į organines trąšas žemei, kurioje bus palaidotas. Visgi kūno laidojimo būdai sukelia daug debatų ir ginčų. Iš dalies tai dėl kiekvienos religijos nustatytų apeigų, tradicijų, iš dalies dėl pačių žmonių noro  elgtis taip, kaip elgiasi visi.

Indijoje dažnai kūnas laidojamas didžiausioje upėje – Gange. Pagal mitus, ši upė yra nuo dangaus nusileidusi dievybė, taigi turinti ir ryšį su dangumi. Dauguma indų tiki, kad kūnas, nuleistas į upę, pateks į dangų. Artimųjų rytų valstybėse, kuriose vyrauja uolingos teritorijos, kūnai laidojami olose arba apkraunami  akmenimis. Lietuvoje, kaip ir didesnėje pasaulio dalyje, palaikai užkasami į žemę.

Tradicijos skirtingos visur, tačiau ar visos jos estetiškos? Ar galime sakyti, kad persikeldami į kitą egzistencijos etapą galime būti ramūs dėl mūsų kūno, palikto artimiesiems? Indijoje Gange laidojami žmonės, ko gero, pasiekia savo kelionės tikslą, tačiau kūnai, paleisti į vandenį, dažnai išplaukia ne tik į paviršių, bet ir krantą. Palaikai, deja, turi elementarią organinę savybę pūti. Neretai jie tampa ir Gango prieigose besilankančių paukščių maistu. Vietiniai žmonės, tikėdami Gango dieviškąja galia, jame dažnai maudosi, prausiasi, geria jo vandenį, skalbia. Turbūt neverta kalbėti apie Gango švarumą. Turbūt neverta kalbėt ir apie estetinį pūvančių, plaukiančių arba ant kranto gulinčių kūnų vaizdą ir kvapą. Akmenuotose vietovėse laidojami kūnai taip pat yra atviri plėšrūnams ir parazitams. Akmenimis galima paslėpti vaizdą, bet tik ne kvapą. Negalima ir apsaugoti nuo gyvūnų, kurie minta organinėmis medžiagomis.

Palyginus su minėtais kūnų laidojimo būdais, užkasimas į žemę yra pakankamai estetiškas bei saugus. Bet čia iškyla kita bėda – reikalinga vieta laidoti kūnams. Ne paslaptis, kad Žemėje žmonių daugėja, taigi daugėja ir mirštančiųjų. Nors iš Lietuvos emigruoja labai daug žmonių, tačiau jau esami kapai neemigruoja. Patys emigrantai taip pat nori, baigę savo gyvenimo kelią, atsigulti poilsio gimtojoje Lietuvos žemėje. Taigi kapinės visą laiką plečiamos. Vienas iš galimų sprendimų – senąsias kapines išardyti ir laidoti toje pačioje vietoje iš naujo. Tačiau  pagal įstatymus kapines panaikinti galima tik pasibaigus paskutinio palaidotojo kapo ramybės laikui. Kapo ramybės laikas – tai laikas, per kurį kūnas suyra iki kaulų. Šis procesas užtrunka 25 metus. Taigi net nustojus kapinėse laidoti kūnus, naujos vietos tektų palaukti ketvirtį amžiaus, neskaičiuojant laiko, per kurį reikėtų išvalyti kapinių teritoriją nuo esamų paminklų ir perlaidoti likusius kaulus. Procesas ilgas, sudėtingas ir, deja, brangus. Naujas kapines steigti „švarioje“ žemėje yra pigiau ir paprasčiau. Bet tokiu atveju akyse iškyla mūsų palikuonims palikto „palikimo“ vaizdas po daugelio metų: visa žemė nusieta kapinėmis. Tokį vaizdą galėtume vadinti apokaliptiniu. Žinoma, tai tik spėjimas, bet pastarieji metai rodo, kad kapinių plotai didėja ir vis dažniau nerandama vietos jiems plėsti. Uždarytos Karmėlavos kapinės nemažai rūpesčių sukėlė Kauno miesto gyventojams. Panaši situacija laukia ir Škėvonių k. esančių kapinių, kuriose atgula  ir prieniečiai, ir birštoniečiai. Jau keleri metai Birštono savivaldybės administracija laužo galvą, ką daryti. Panašu, kad žemės yra, bet šis klausimas sukėlė ir daug ginčų bei dvejonių. Reikia tikėtis, kad vieną dieną neteks su karstu prie namų laukti, kol rasis vieta mirusiojo amžinam poilsiui.

Vienas iš šios problemos sprendimo būdų ir apskritai laidojimo alternatyva yra kremavimas arba palaikų deginimas. Jau senų senovėje daugelyje pasaulio šalių taip ir būdavo daroma. Kūnus degindavo ir lietuviai. Deja, dėl medienos ir darbo poreikio dažnai šis laidojimo būdas būdavo prieinamas tik aukštuomenei. Viduramžiais taip pat gyvavęs palaikų deginimas buvo šiek tiek primirštas 18-19 a., nors ligų krečiamoje Europoje užkratas taip pat buvo naikinamas ugnimi. Ko  gero, kremavimo istorijoje didžiausias statistinis šuolis būtų pažymėtas 20 a. viduryje, antrojo pasaulinio karo metais, kuomet Vokietijos nacionalsocialistinės partijos iniciatyva Lenkijoje buvo pastatyti net keli krematoriumai. Didžiausias krematoriumų kompleksas stovėjo liūdnai pagarsėjusioje Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykloje. Stovyklą įkūrė ir krematoriumų kompleksą suprojektavo SS hauptšturmfiureris (SS kapitonas) Rudolfas Hiosas, kuris vėliau už nuveiktus darbus buvo pakeltas iki majoro laipsnio. Jam buvo skirtas paprastas uždavinys – sunaikinti kuo daugiau žydų. Susidūrus su ta pačia elementaria palaikų laidojimo problema, pasisėmęs idėjų, jis suprojektavo pramoninį monstrą. Manoma, kad per jo vadovaujamos stovyklos krematoriumų kaminus iškeliavo apie 3,5 mln. nelaimingųjų. Jo paties teigimu – 2,5 mln. Skaičiuojant, kad per II pasaulinį karą buvo sunaikinta per 6 mln. žydų, kapinės turėjusios būti nemažos. Tačiau neliko, ką laidoti. Viskas buvo sudeginta.

Palaikų deginimas tai ne tik būdas sutaupyti vietą. Pagal galiojančius įstatymus pelenai gali būti palaidoti į duobę, pastatyti į nišą kolumbariume arba išbarstyti kapinių teritorijoje. Daugeliui šiurpą kelia vaizdai per televiziją, kai  žmonės laiko pelenus namuose. Tačiau taip daryti galima tik laikinai – iki palaikų palaidojimo. Pelenų kapsulė dažnai užkasama į duobę kaip ir nesudeginti palaikai su karstu, tik šiuo atveju tai reikalauja mažiau kasimo darbo. Jeigu karstą dėl visiško saugumo reikia leisti į 2 m gylį, kapsulei palaidoti užtenka 1 m. Kolumbariumas nors ir yra Birštono sav. administracijos mintyse, ko gero, dienos šviesos Škėvonių k. kapinėse neišvys, nes nėra poreikio. Nei į Prienų, nei į Birštono seniūnijas niekas nesikreipė su tokiu pageidavimu. Tuo tarpu lengviausias būdas yra pelenų išbarstymas kapinių teritorijoje. Pagal įstatymus reikalinga tik specialiai tam skirta pievutė. Iš esmės patogus būdas, ypač šaltą žiemą. Gal artimojo pelenų išbarstymas lauke ir nėra labai jau gundantis procesas, tačiau jis šiek tiek pigesnis. Nors pati paslauga kainuoja brangiau, tačiau galime sutaupyti nestatydami „dangoraižių“ paminklų kvartalų. Galime sutaupyti nesodindami prabangesnių gėlių už kaimyno gėlyną. Galime sutaupyti ne tik materialiai.

Galime sutaupyti ir paleisdami netekties skausmą iš savo širdžių. Ne paslaptis, kad retas kuris atėjęs aplankyti artimojo kapo nenuridena skruostu ašaros. Retam kuriam nesuskausta širdis, neatgyja prisiminimai. Ne veltui dažniausi paguodos žodžiai būna „paleisk jį(-ą)“. Prisirišame prie kapo, apstatome jį, apauginame ir nuolat prižiūrime. Nuolat prisimename, nuolat skaudiname ir save ir tuos, kurie mus mato. Ko gero, skaudiname ir tuos, kurie jau ne su mumis.

Tiems, kam tenka dalyvauti ir vienose laidojimo apeigose, ir kitose, klausimas dėl pasirinkimo nekyla. Nė vienas prienietis iki 50 m. nepasakė, kad kremavimas yra netinkamas. Toks būdas daugumai yra priimtiniausias. Vyresni žmonės taip pat jau tampa liberalesni, atviri ne tik naujovėms, bet ir pokyčiams. Jie mano, kad jei tai buvo priimtina velioniui, tai turi būti priimtina ir jo aplinkiniams.  Beje, įstatymai numato, kad kiekvienas mes galime nuspręsti, kaip norime būti palaidoti. Tam tereikia testamento.

Šermenys – laikas, kuomet skausmas būna didžiausias, kuomet artimiausius žmones kankina netekties jausmas. Ne paslaptis, raminamųjų vaistų dozės tuomet viršija viso gyvenimo raminamųjų poreikį. Galbūt negyvas kūnas gąsdina vaikus, o suaugusiuosius paskatina apkalboms? Ar nepasitaiko, kad įtampa taip užspeičia į kampą, kad dažnas skubinasi būti pakviestas „pavalgyti“? Kur, ne paslaptis, tai pačiai įtampai sumažinti vartojamas ir alkoholis.

Šermenys su pelenų kapsule šiek tiek tai pakeičia. Tokios apeigos gali apsieiti be bereikalingos skausmo išraiškos. Daugumai maža dėžutė nekelia tiek skausmo, kiek slogi aplinka šalia mirusiojo. Susirinkusieji dažniausiai padaro tai, kuo tikrai padeda. Pabendrauja. Bendravimas užgydo ne tik žaizdas. Bendravimas atveria ir naujus kelius. Dažnai rūpinamės tais, kurių jau nėra, bet nesusimąstome, kad visas gyvenimas dar laukia gyvųjų ir į juos reikia sutelkti dėmesį. Į tuos, kuriuos ir reikia palaikyti. Ne apžiūrėti, o pamatyti, ne apkalbėti, o pakalbėti. Gal iš tikrųjų tam skausmui mes skiriame per daug?

Daugelis palaikų laidojimo būdą pasirenka ne pagal mirusiojo valią, ne pagal savo pageidavimus, bet pagal kainą. Ne paslaptis, laidotuvės kainuoja panašiai kaip ir vestuvės. Trumpais ir paprastais paskaičiavimais, užsakant standartines palaikų šarvojimo ir laidojimo paslaugas, pridedant gedulingus pietus, laidotuvėms išleista pinigų suma greitai pasiekia 9000 Lt. Vien ritualinės paslaugos kainuoja apie 4500 Lt. Norint surengti prabangias laidotuves, ritualinių paslaugų biurai yra parengę ir brangesnių karstų, aprangos bei aptarnavimo. Vien kremavimo paslauga su palaikų transportavimu kainuoja apie 2800 Lt. Tai mažiausia galima kaina. Suprantama,  prie šios sumos reikėtų pridėti šarvojimo salės nuomą, laidojimo bei gedulingų pietų išlaidas. Nebent atsisakytų laidotuvių dalyvių maitinimo, giedotojų paslaugų ir palaikų nelaikytų atsisveikinimo vietoje. Nors šioje vietoje reiktų pridurti, kad pagal LR įstatymus kūno negalima laidoti anksčiau nei po 24 val. nuo mirties konstatavimo. Išimtis taikoma religijoms, kurių tikintieji privalo būti palaidoti iki aušros.

Vieta kolumbariumuose kol kas labai skirtinga. Nors šie statiniai daugelyje miestų kyla labai greitai, tačiau jų statyba brangi. Kauno kapinių kolumbariumuose vieta pelenų kapsulei kainuoja nuo 1500 iki 1800 Lt, tuo tarpu Klaipėdoje – 10 m. laikymo laikotarpiui – 4000 Lt. Norintieji kapsulę su pelenais laikyti 25 m. turi sumokėti 8000 Lt. Prienuose žemės sklypas suteikiamas nemokamai.

Buvo manyta, kad kremavimo bumas prasidės po Kėdainių krematoriumo atidarymo. Deja, neoficialiomis žiniomis, dauguma laidojimo klubų nepakeitė pagrindinių savo bendradarbių Latvijos bei Lenkijos respublikose. Tomis pačiomis žiniomis, paslauga pastarosiose atsieina pigiau.

Palaikų deginimas yra pakankamai ekologiškas ir kompaktiškas būdas sutaupyti žemės plotą, kuriame būtų galima auginti kokią nors kultūrą arba tiesiog pastatyti namus tiems, kurie jų neturi. Tačiau ne paslaptis, kad ištikus nelaimei ir išgyvenant skausmą norisi su žmogumi, kurį mylėjom, kol jis buvo gyvas, praleisti dar šiek tiek laiko. Atsiranda viltis, kad jeigu jį palaidosime tokį, kokį matome karste, jis bus amžinai gyvas. Bandant išsaugoti mylimo žmogaus atminimą, dažnas užmiršta ir donorystę. Ką tik mirusio žmogaus organai dažnai gali išgelbėti kitų žmonių gyvybę. Iki šiol daug kam tai yra nepriimtina.

Psichologė Violeta Bendinskienė:

„Kremavimas – įprastas laidojimo būdas pasaulyje ir jau nebe naujiena Lietuvoje. Tradicijos pas mus yra labai svarbios, bet kremavimas tampa vis populiaresnis. Vienas iš tai lėmusių veiksnių – pastaruoju metu pasikeitęs Katalikų Bažnyčios požiūris į kremavimą. Dvasininkų nuomone, žmogus gali pasirinkti laidojimo būdą ir pagal Bažnyčios įstatymus nesvarbu, kaip kūnas bus palaidotas. Svarbiausia išlaikyti pagarbą – ar tai būtų urna, ar karstas. Tačiau pelenai negali būti išbarstomi ar laikomi kambaryje. Iš esmės laidojimas kremuojant atitinka šiandienos aktualijas. Žmonės kremavimą renkasi dėl praktinių, ekonominių sumetimų, toks laidojimo būdas jiems atrodo pakankamai estetiškas, populiarėjant aplinkai, draugiškai gyvensenai, vis dažniau krematoriumo paslaugomis naudojasi ir laikantys šį laidojimo būdą ekologišku. Mirties apeigos atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Be to, ne paslaptis, kad šiuolaikiniai žmonės tampa labai mobilūs, sparčiai migruoja tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Nebėra taip, kaip kad seniau, kai šimtą metų gyveno seneliai toje pačioje vietoje,  vėliau gyvena jų vaikai ir anūkai. Dabar kremavimas padeda išvengti rūpesčių, susijusių ir su kapų priežiūra.“

Prienų parapijos kunigas Jonas Jonuška:

„Katalikų Bažnyčia tikrai nėra nusistačiusi prieš palaikų kremavimą. Taip manyti, reiškia pateikti klaidingą Bažnyčios mokymą. Bažnyčia nekelia problemų dėl laidojimo būdų. Įmanomas ir vienas (užkasant kūną į žemę), ir kitas (kremuojant palaikus) laidojimo būdas. Tačiau Bažnyčia (tiksliau sakant, kunigas)   negali dalyvauti laidojimo apeigose, kai palaikų kremavimas yra netikėjimo kūno prisikėlimu simbolis. Jei kremuojama norint pabrėžti apeigose dalyvaujančiųjų ir paties velionio netikėjimą kūnų prisikėlimu ir netikėjimas simbolizuojamas būtent kremavimu – kūno deginimu. Tada Bažnyčia negali pritarti tokioms apeigoms ir jose dalyvauti. Bet jeigu tai daroma kitu sumetimu, pvz., tiesiog nėra palaidojimo vietos, tai problemų nekyla.“

Mantvydas Prekevičius