Kantrybė augina dieną
Taip apie gyvenimą su šimtamete mama Antanina Mažeikiene iš Išlaužo šiandien kalba jos dukra Antanina. Tik kalba. Bet iš tikrųjų tai gyvena. Kiekvieną minutę gyvena ne vien savo, bet ir mamos gyvenimą. Mama jau penkeri metai yra priklausoma nuo lovos režimo. Prieš daugelį metų mama augino dukrą, skyrė jai savo dienas ir nemigo naktis. Dabar viskas tarsi apsivertė aukštyn kojom. Dukra kantriai, atsakingai, su meile ir dideliu dėmesiu rūpinasi mama.
Šimto metų sulaukusi Antanina Mažeikienė baltuose pataluose gražiai padengtais šarma, dailiai dukros rankomis sušukuotais baltais tarsi obels žiedai pavasarį plaukais, šiltu akių žvilgsniu pasitinka ją aplankiusius svečius. Išlaužo senolei šimtojo gimtadienio proga paspausti ranką, palinkėti sveikatos, gražių ir šiltų dienų atvyko LR Seimo narys Andrius Palionis. Į Seimo nario klausimą: „Kaip gyvenate?“ Antanina Mažeikienė atsako: „Neblogiausiai, dar neblogiausiai.“
Senolė tiesia ranką ir pasisveikinimui, ir dovanoms. Ypač ją sudomina jubiliejui skirtas pyragas, su kuriuo senolė nori ir nusifotografuoti. Apie nueitą ilgą senolės gyvenimo kelią, jos rūpesčius ir džiaugsmus tenka kalbėtis su dukra, taip pat Antanina, nes ilgos kalbos šimtametę labai vargina.
Antanina Bylaitė iš Pakumprio kaimo Prienų r. ištekėjo už Antano Mažeikos iš Klebiškio kaimo. Iki 1959 m. šeima gyveno Pakumpryje. 1959 m. šeima persikėlė gyventi į Išlaužą, į nuosavus namus, kuriuose šiandien gyvena Antaninos Mažeikienės vienintelė dukra Antanina Vinskienė su vyru Vincu. Vyrą šimtametė palaidojo prieš 26-erius metus.
Antanina Mažeikienė nuo mažens buvo labai stiprios sveikatos. Užaugo ji penkių vaikų šeimoje. Buvo trečias vaikas šeimoje. Be jos, dar buvo brolis Jonas ir trys seserys: Kastulė, Ona ir Kazė. Brolis Jonas išvyko į Ameriką ir nebegrįžo. Ten ir mirė. Iš seserų gyva likusi tik Kazė, kuri šių metų lapkritį švęs 95-erių metų jubiliejų. Antaninos Mažeikienės ir jos vyro gyvenimas nelepino. Dirbti teko visus žemės ūkio darbus, kurie reikalavo daug fizinės jėgos. Išgyventi taip pat teko daug. Pro Mažeikų namus, kaip ir per visos Lietuvos kiemą, praėjo žiauri pokario metų žudynių šmėkla. Miškiniai – naktį, stribai – dieną. Ir visiems reikėjo to paties – valgyti. Buvo privalu vykdyti abiejų pusių įsakymą, kitokiu atveju grėsė mirtis. Baisiausia buvo gyventi kasdieninėje nežinioje ir baimėje dėl savo ir artimųjų gyvybės. Išgyveno. Dirbo ir tikėjo, kad ateis ir geresni laikai. Antanina Mažeikienė dirbo visus namų ruošos ir netgi ūkio darbus : mokėjo ir arti, ir šienauti, šieną grėbliu sugrėbdavo ir pati viena šakėmis į žaginius sudėdavo. Vyras, Antanas Mažeika, dirbo kalviu, kolūkio brigadininku, todėl didžiąją laiko dalį praleisdavo darbe. Abu buvo ir darbštūs, ir aktyvūs. Antanina ir Jonas gražiai dainavo, todėl abu lankė bažnyčios chorą, dainavo kaimo pabaigtuvių šventėse. Giedodavo ir bažnyčioje, ir „ant pagrabo“ (šermenyse). Antanina Mažeikienė labai greitai ir dailiai verpdavo, mokėjo austi. Iš pačios austų drobių siūdavo šeimai drabužius, patalynę. Bet pats didžiausias ir mieliausias Antaninos darbas buvo megzti kojines. Turėjo savo ypatingą raštą užkulniams numegzti, tad kojinės buvo ne tik gražios, bet ir tvirtos. Adydavo rūbus taip meistriškai, kad reikėdavo labai įdėmiai įsižiūrėti, norint surasti suadytą audinio vietą. Visi darbai – tiek vyriški, tiek moteriški – tiesiog tirpte tirpdavo Antaninos rankose. Gal todėl ir vienturtei dukrai mama buvo labai reikli. Dukra Antanina prisimena, kad ir pati jaunystėje rinkosi vyriškus darbus: dirbo agronome „Verknės“ kolūkyje Prienų rajone, važinėjo motociklu. O kažkada vaikystėje ir pajodinėt mėgino… ant karvės. Tas ekstremalus charakteris ir koją buvo pakišęs – kopėčiomis pasilypėjusi vyšnių skinti koją atvirais lūžiais dviejose vietose susilaužė. Bet dukra, kaip ir mama, nelinkusi susigyventi su sunkumais. Eina toliau ir galvoja apie rytojų. Giminės linija Antaninos Mažeikienės šeimoje plačiai neišsikerojo. Ji pati užaugino vieną dukrą, pastaroji vieną sūnų, o dukters sūnaus, anūko Virginijaus šeimoje auga du provaikaičiai – Eimantė ir Gytis. Apie vakar ir apie šiandien nesustodama, su džiaugsmo šypsena, ir su nuoskaudos ašara vis skuba pasakoti šimtametės dukra Antanina. Kantriai ir paslaugiai veiksmą stebi ir tik kartais santūriai į pokalbį įsiterpia žentas Vincas. Akivaizdu, kad jo rankos – prie visų darbų svarbiausios pagalbininkės. Todėl klausydamas žmonos pasakojimo apie mamą tik keletą kartų paklausia Seimo nario Andriaus apie jo darbą, pasidomi, kaip sekasi, pasidžiaugia, kad Prienų kraštui atstovauja žmogus, kuriuo ir jis patikėjo ir pasitikėjo. Seimo nariui Andriui Palioniui bendrauti su žmonėmis, su kuriais iškart užsimezga nuoširdus ryšys, labai malonu. Juolab kad vieno susitikimo metu galima atlikti keletą ir gražių, ir prasmingų darbų. Pasidžiaugti gražiu jubiliejumi, pabendrauti su kukliais, darbščiais žmonėmis ir kartu padėti išspręsti rūpimus svarbius klausimus. Jeigu apsilankymas pradžiugina abi puses, vadinasi, bendraujama ne veltui. Diena praeina prasmingai, sušildyta abipusiu dėmesiu, pagarba. Šviesi ir gero linkinti diena vaikšto kiekvieno žmogaus pėdomis. Tik reikia trupučio, kaip sako šimtametės Antaninos dukra, kantrybės.
Urtė Semaškaitė
