Amžinai aktualus Maironis
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
(„Užtrauksme naują giesmę“)
Minėdami Jono Mačiulio–Maironio (1862–1932) 150-ąsias gimimo ir 80-ąsias mirties metines, peržvelgiame negausią jo kūrybą: vienintelį lyrikos rinkinį „Pavasario balsai“ (1895 m.), tiesa, išleistą daugelį kartų vis tobulinant ir papildant; poemas: „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.), „Raseinių Magdė“ (1909 m.), „Mūsų vargai“ (1920 m.); istorines dramas: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Vytautas karalius“ (1992-1930 m.); libretus: „Kame išganymas“, „Nelaimingos Dangutės vestuvės“. Proza Maironis bandė rašyti Lietuvos istoriją.
Kuo gi Maironio kūryba aktuali mums šiandien ir bus aktuali ateinančioms kartoms?
Visų pirma – tai tautinio orumo žadinimu.
Meilę gimtajam kraštui ir pasididžiavimą savo tauta Maironis ugdo vaizduodamas Lietuvos gamtos unikalumą bei grožį ir lietuvių istorinės praeities kovas dėl laisvės prieš kryžiuočius. Laisvos Lietuvos netektis carinės dabarties laikais (1795-1915 m.) – nenumaldomas Poeto širdies skausmas. Savo sielvartą ir gedėjimą jis perkelia į gamtą. Tėvynės gamta jaučia kaip žmogus. Nuolatinė paralelė tarp gamtos ir žmogaus – išskirtinis Maironio poezijos bruožas.
Štai pirmasis spausdintas Maironio eilėraštis „Miškas ūžia“ (1885 m.) yra tarsi emblema ar raktas visai jo poezijai:
Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
Vėjas žalią medį laužo;
Nuliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo
Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskyrė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.
Tą pasaulėvoką, kad miškas išsupo lietuvio sielą, apvaisino jausmus ir protą, Maironis perėmė iš Antano Baranausko (1835-1902), kuris jaunajam klierikui Kauno kunigų seminarijoje dėstė homiletiką ir labai imponavo savo „Anykščių šileliu“. Jis net parašė ir įteikė dėstytojui savo poemėlę „Lietuva“. Kaip žinome, A. Baranauskas „Anykščių šilelį“ baigia pesimistine gaida:
Toji pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo ir giesmę nulaužė.
Maironis nuo čia pradeda savo akciją. Jis nepasiduoda nevilčiai, jis nori būti šaukliu, kuris prikeltų „didžiavyrius“
Kas mums praeitį grąžintų,
Ir jos garsą, ir jos galią?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kur po žemėmis išbalę? („Miškas ūžia“)
Šie retoriniai klausimai yra ir įsipareigojimas „grąžinti praeitį“, atgaivinti didvyrių atminimą, išugdyti naujus didvyrius.
Miškas Maironio peizaže ne tik verkia didžiagirių, bet yra ir kovotojas, padedąs lietuviams: „Sutrinko miškai / Lyg Perkūnas aukštai…“ Ne visada „snaudžia tamsūs miškai“, dažniau jie moko lietuvį pamaldumo ir pagarbos tiems, kurių dvasios liko saugoti tėvynės gyvastį:
Kaip į atlaidus einą būriai
Šlama girios aplinkui dievotai…
<…>
Bet vidurnakty čia neramu:
Tartum dvasios po žemių vaitoja;
Girios krūpčioja slaptingumu,
Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja. („Šatrijos kalnas“)
Maironio peizaže ne tik girios, bet ir upės jaučia kaip žmogus ir gali papasakoti apie Lietuvos praeitį. Nedaug tų upių sumini Maironis – tai Nemunas, Šešupė, Dubysa, Neris, Nevėžis, Minija. Bene daugiausia gali „papasakoti“ Nemunas, kuris „Pro Punės kalną susimąstęs/ Banguoja vengdamas salų“.
Ar skraidė Vytautas antkrančiais,
Ar vokietys nelaisvės pančiais
Čia bandė ženklinti gaires,
Ar bruko kalbą lenkai broliai,
Ar pravoslaviją maskoliai, –
Ramus, vienodas, paslaptingas
Eini sau amžinu keliu.
Tik pro Punės kalną Nemunas „eina tarytum susitelkęs“:
Ar kvapas pelenų ir kaulų
Taip jaudina tave padvelkęs?
Ar klyksmas tūkstančių krūtinių
Anuomet kruvinų žudynių… („Ant Punės kalno ties Nemunu“)
Jei Nemunas Maironiui – daug matęs „senelis“, tai Dubysa ir Minija – lyg jaunos mergaitės – primena meilės svajones. Gi Nevėžis – „susimąstęs, lyg juosta juosia žaliąsias pievas“.
Banguoja, vagą giliai išrėžęs,
Jo gilią mintį težino Dievas („Lietuva Brangi“)
Miškai, upės ir kalnai padeda Maironiui prikelti senovės „galią ir garsą“, didvyrius ir jų kovas. Kaip ir gamtos, taip ir praeities kovų paveiksluose įvykių ir detalių nedaug. Maironis apsiriboja tik kovų su kryžiuočiais vaizdavimu („Eina garsas“, „Milžinų kapai“, „Oi, neverk, matušėle“) ir iškelia tik vieną simbolinį didvyrio – Vytauto paveikslą. Vytautas tarsi garantas, kad Lietuva bus amžinai:
Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuva tėvynė. („Kur bėga Šešupė“)
Mirtis už tėvynę – gražiausia žmogaus dalia. Tad „Oi, neverk, matušėle, kad jaunas sūnus/ Eis ginti brangiosios tėvynės,/ Kad, pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus,/ Lauks teismo dienos paskutinės“ („Oi, neverk, matušėlė“). Maironis tvirtai tikėjo, kad ir jo laikų – carinės dabarties – lietuvis „eis“ ginti brangiosios tėvynės, kad ir jam, kaip praeities didvyriams, dangaus angelai vainiką „iš diemantų“ nupins.
„Vainiką iš deimantų“ ir mes šiandien norėtume nupinti Maironiui, kaip savo laikų didvyriui, beatodairiškai kvietusiam jaunimą paimti „arklą, knygą, lyrą“, „šarvuotis mokslu atkakliu“. Štai šiuo vyrišku kovingumu Maironis šiandien bene atkakliausias Jo poezija – tikra vyriškumo mokykla. Pirmas vyriškumo bruožas – tai sugebėjimas jausti savo laiko pulsą, suvokti savo šalies situaciją ir suprasti savo laiko uždavinius. Maironis puikiai suvokė savo epochą – nacionalinių pabudimų amžių.19 a. į nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą kilo čekai, vengrai, slovėnai, tik Lietuva vis dar smilko carinės priespaudos gniaužtuose. Tai jis išsako simbolinėm metaforom poemoje „Jaunoji Lietuva“:
Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Kaip ugningas tribūnas Maironis kviečia savo laikų lietuvius dirbti tautos gerovei ir laisvei:
Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą mūsų! <…>
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto didžio ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kur vietą Europoj atras!
Ragina nepavargti, nenusiminti varguose ir nepritekliuose, nesiskųsti dėl sunkumų:
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;
Palaimintas darbas šalies prigimtos.
Ir save Maironis ragina nepasiduoti nusiminimui, nevilčiai dėl asmeninių nuoskaudų (negavo jam žadėto vyskupo titulo, buvo nuvertintas kaip „pasenęs“ patriotinis poetas)…
Tai atsispindi eilėraščiuose: „Taip atsilyginta“, „Ar aš kaltas“, „Skurdžioj valandoj“, „Pasitikėjimas savimi“, „Išnyksiu kaip dūmas“, „Nenoriu sapnų“.
Maironio lyrinis „aš“ vyriškai, nesiskųsdamas, neaimanuodamas iškenčia nesėkmes ir apleistumą.
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus,
Na… ir laimės pavydi vaikai!
Bet ar saulė kitaip patekėtų,
Nors jie pragarą mano regėtų! <…>
Nebesupusi aukso sparnais,
Jau verčiau tegu audra užkauks
Ir, prašnekus žaibais milžinais,
Ji, kaip vyrą, į kovą pašauks!
Bent plačiau atsikvėptų krūtinė
Ir man širdį nukaltų gelžinę! („Ar aš kaltas“)
Poetas teigia, kad ir kančia reikalinga, nes ji apvaisina kūrėjo sielą, suartina jį su kitais kenčiančiais, išaugina poezijos žiedą:
Kai ne kartą sunku,
Skųsčiaus lūpų kraštu,
Kam širdį Aukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę. („Nenoriu sapnų”)
Žavimės Maironio vyriškojo „aš“ santūrumu, orumu, veiklos ir kovos dvasia („Ne, nenoriu sapnų./ Vien tiesos ir darbų;/ Be atilsio noriu kariauti“); ir stebimės jo kategoriškumu smerkiant savo amžininkų sumiesčionėjimą, savanaudiškumą, egoizmą.
Tai ryšku jo satyrose: „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską!“, „Vintas“ ir ypač, skausmingame eilėraštyje „Skausmo balsas“, taip tinkančiame ir mūsų laikų savanaudžiams egoistams, kuriuos Maironis vadina tiesiog „išgamom“:
Giedojau meilę, jauną viltį,
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai. <…>
O jūs, kurie krūtinę jauną
Kas dieną šaldote ledais!
Kuriems madera gerklę plauna,
Kurie vien augote pilvais!..
O jūs išlepę ir atšalę,
Apkurtę žiovaunat paikai,
Kai, nuo darbų, vargų išbalę,
Gal jūsų miršta kur draugai!… <…>
Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vargų.
Korupcija, kyšininkavimas buvo būdingas ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valdininkams. Tokius Maironis griežčiausiai smerkia satyroje „Kai kam“, nevengdamas pačių aštriausių invektyvos žodžių:
O, siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
<…>
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus , garsą sau gausite,
Dėmės nuo kaktos nenuplausite
Ne vienas kai kas.
Bet aktualiausias Maironis tuo savo testamentiniu priesaku:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno:
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!
Mylėk jos kalbą, senovės būdą,
Jos girių kvapą, žaliąsias pievas;
Į jos dirvonus pasėjęs grūdą,
Žinai, jog vaisių palaimins Dievas („Raseinių Magdė“)
Maironis – tautos atgimimo dainius – buvo aktualus nacionalinio išsivadavimo iš carinės priespaudos metais; Maironį dainavome vaduodamiesi iš bolševikinio jungo; dainuojame ir dabar, drąsindami save kovai už tautinį orumą, socialinį teisingumą, aukštą moralumą.
Anarsija Adamonienė
