Redaktoriaus savaitė
Virš miško nusirito gaivaus vėjo, nešančio šiltą medžių atodūsį, gūsis. Vėjyje linguojančios medžių šakos vėl priminė apie vasarą jų lapus deginusį karštį. Kiekvienas saulės spindulys bei papildomas teigiamos temperatūros laipsnis suteikia vis daugiau vilčių, jog tuoj išauš rytas, kai mus pažadins vaiskūs saulės spinduliai, vėjyje ošiančios plačios medžių lajos bei žaliose pievose dūzgiančios mažosios darbininkės.
Deja, kas rytą mus pasitinka vis dar ta pati pilkuma, rodos, ne tik sugriaunanti viltis sulaukti greito atšilimo, bet ir grąžinanti į šaltį ir tamsą. Tarytum mažais žingsneliais artėjantis pavasaris išnyko tolumoje, o į širdis sugrįžo stingdanti pilkuma.
Užvaldžiusi baimė priverčia savęs klausti – kodėl? Kodėl taip atsitiko? Kodėl artėjusi šviesa išnyko? Kodėl aš nieko negaliu padaryti?
O kodėl negali? Gamtos rato nepasuksi, nepatrauksi į šoną ir nepriversi visą laiką važiuoti tik ketvirčiu jo dalies. Tačiau gali ne liūdėti dėl lėtai besisukančio rato, o juo džiaugtis, mėgautis, padaryti viską, kad tas ratas, užuot sukęsis greičiau, suktųsi naudingai, padėtų sutvirtinti artėjančią šilumą.
Tarp medžių pasigirsta duslus dunkstelėjimas. Keletas mažyčių dunkstelėjimų virsta sunkia ir baugia kanonada. Ir staiga nuslopsta… Girdisi tik pavieniai akmenys, raižantys metalinius kastuvų delnus. Lėtai nuvilnija tylus verksmas… Pasklidęs žvakių kvapas leidžia suprasti – šiandien sustojo dar vienas gyvenimo ratas. Šaltis ne tik sustingdė ratą, bet ir nukeliavo tolyn, skleisdamas širdį veriančią gėlą.
Kaip gaila, kad dažnai tampame sustojusio gyvenimo rato liudininkais. Kaip gaila, kad tas ratas, nepaisant įdedamos į jį šilumos, energijos ir dalelės savęs, sustoja.
Kaip dažnai tenka pripažinti, kad patekę į baltuosius, raudonu kryželiu pažymėtus rūmus ne tik džiaugiamės, jog savo artimąjį atidavėme į patikimas medikų rankas, bet ir pagalvojame apie baisiausia – pavasaris jau nebeateis. Kaip dažnai nusiviliame, kai tos patikimiausios rankos pripažįsta, kad nebegali padėti. Kaip dažnai puolame į neviltį, jog vienintelis, kas gali padėti, – tik ta pati trapi viltis, kuri, kaip ir pavasario pirmosios dienos, kiekvieną rytą panyra į dar didesnį šaltį ir tamsą. Trapi viltis, kuri su kiekvienu lėtu rato pasisukimu sklaidosi ir tirpsta.
Vilties prarasti nevalia. Kokia ji bebūtų trapi, kaip ją stingdytų aplink besisukiojantis atšiaurus vėjas, kaip ja nebetikėtume, ji privalo šviesti.
Kaip džiaugiamės, net ir pačią atšiauriausią žiemą, pro debesies kraštą išvydę skaistų saulės spindulį. Saulė mūsų nepalieka net per didžiausius šalčius, nors žinome, kad šiek tiek virš žemės paviršiaus šv. Kalėdų rytą pakilusi saulė reiškia tik brėkštančios aušros speigą, tačiau vien ją pamačius norisi storus rūbus slėpti giliausioje spintoje ir, išėjus į lauką, išskėsti į šonus rankas ir giliai įkvėpti. Įkvėpti gyvybės.
Viltis niekada neturi užgesti. Kaipgi lauktume pavasario, jeigu išnyktų saulė? Kaipgi virtume gardžią sriubą, jeigu nenorėtume jos tokios išvirti? Kaipgi įsimylėtume, jei netikėtume meile? Net ir mažytė viltis suteikia galimybę gyventi, judėti ir džiaugtis. Džiaugtis kiekvienu rato pasisukimu, džiaugtis kiekviena šiltesne diena, džiaugtis kiekvienu gydytojo ramesniu žvilgsniu. Džiaugtis kiekviena akimirka, kurią galime skirti tam, kuris daugiau jos nebegalės priimti.
Sunku įsivaizduoti ir nupasakoti, kaip tuomet, kai gęsta ir tampa bereikšmė paskutinė viltis, sudreba mūsų ratas. Ratas, kuris kaip tik turėtų palaikyti i sunkiai paskutinius savo kelio gabalėlius riedantį ratą. Jis sudreba. Sudreba ne kaip būtų užvažiavęs ant akmenėlio ar į smulkią kelio duobę, bet taip, tarsi būtų pusiau lūžusi jį laikanti stebulė. Ir pasineria į šaltį. Į žiemą. Į dar vieną ledynmetį.
Ant žemės nukrenta ašara.
Gaili žemė priima visus atgal. Visus, kurie gimė, užaugo, kuriuos ji maitino. Visus, kurie ir yra ji pati. Kai atšils, šalčiu alsuojantį žemės lopinėlį papuoš įvairių spalvų žiedai. Papuoš ir nauji pievos gėlių daigeliai, pamaitinti tos kaži kada nukritusios ašaros. Saulei siūbuojant danguje ant gėlių žiedų leisis prašmatniais sparnais pasipuošę drugeliai, aplink žvangės vandens sklidini laistytuvai, čiauškės dar tik savo gyvenimo ratus pradėję sukti mažieji, keliaujantys su tėveliais pro šalį. O širdį vis dar bus sukausčiusi žiema. Žiema. Be skaisčių dienų, be atlydžių ir be lesyklėlėse ciksinčių zylučių. Tik tamsiai pilka, su nakties tamsa besimaišanti atšiauri pūga.
Bet tyliai širdyje, tarsi nuo šalčio ankštoje oloje pasislėpusi, rusens mažytė liepsnelė– viltis. Viltis, jog žiema tuoj baigsis.
Saulė visada kyla rytuose. Ir jeigu norėsime sulaukti pavasario, vieną rytą tikrai pirmasis saulės spindulys iš rytų nutvieks tą mažą olą ir išlaisvins vis dar rusenančią viltį.
