home Gamta Kodėl norima sunaikinti miškų urėdijas?

Kodėl norima sunaikinti miškų urėdijas?

Įžanga

Jau tapo tradicija, kad po kiekvienų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir viešoje erdvėje prasideda „diskusijos“ dėl valstybinio miškų ūkio reformos. Žodis „diskusijos“ rašomas kabutėse, nes diskusijomis to pavadinti negalima - valstybiniuose miškuose esančios medienos perėmimu į savo rankas suinteresuotos verslo grupuotės (dažnai susijusios su skandinavišku kapitalu) tiesiog pradeda atvirą šmeižto, dezinformacijos ir puolimo kampaniją prieš valstybės įmonių miškų urėdijų vadovus (urėdus), Generalinę miškų urėdiją ir visą valstybinių miškų sistemą. Į šią nešvarią kampaniją verslininkai sugeba įtraukti politikus ir net aukščiausius šalies pareigūnus. Iki šiol Seimo nariams pakakdavo išminties neleisti išgrobstyti šio neįkainojamo mūsų turto, bet grobis toks saldus, jog panašu, kad miškai dar ilgai neturės ramybės.

 

Kas suformavo ministrui viziją?

 

Po 2016 metais įvykusių Seimo rinkimų scenarijus pasikartojo: valstiečių ir žaliųjų sąjungos pasiūlytas aplinkos ministras Kęstutis Navickas iš karto ėmėsi miškų ūkio pertvarkos. Kyla labai daug pagrįstų abejonių, kad šiuo metu tai yra svarbiausias klausimas, kurį turėtų spręsti Aplinkos ministerija, nes jokios katastrofos šiuo metu valstybiniame miškų ūkyje nėra ir artimiausiu metu nenusimato. Stebina ne tik skuba, bet ir sprendimų paieškos metodai. Panašu, kad sprendimas buvo jau seniai kažkur ir kažkieno „paruoštas“, o žaliasis ministras tėra tik to sprendimo vykdytojas.

2016 m. gruodžio 7 d. ministras K. Navickas, atsakinėdamas į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narių klausimus, pareiškė: „Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad valstybinių miškų valdymo reformos vizijos neturiu“. K.Navickas pažadėjo komiteto nariams pristatyti valstybinių miškų valdymo pertvarkos viziją, kuri būtų parengta diskutuojant su miškininkais, mokslininkais, profsąjungomis, visuomene. Tačiau jau po mėnesio (2017 m. sausio 11 d.) su niekuo nediskutavęs ministras Seimo LVŽS frakcijai pristatė Generalinės miškų urėdijos (GMU) ir 42 miškų urėdijų naikinimo bei vienos įmonės, kuri valdytų visus valstybinius miškus, sukūrimo idėją. O tai yra sena stambiųjų medienos perdirbėjų svajonė, apie kurią jie kalba jau daugelį metų. Tą patvirtino ir patys verslininkai, 2017 m. sausio 19 d. BNS išplatintame pranešime „Medienos pramonė laukia urėdijų pertvarkos, tikimasi sumažinti korupciją“.

Didieji Lietuvos medienos perdirbėjai vienu balsu tvirtina, kad tokios pertvarkos jie laukia jau seniai, nes panaikinus 42 miškų urėdijas ir įkūrus vieną įmonę, jie galėtų paprasčiau įsigyti medienos. „Seniai reikėjo vieną įmonę steigti, jokių regioninių urėdijų“, - tiesiai šviesiai rėžia Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Jo nuomone, urėdijų pertvarka turėjo būti atlikta mažiausiai prieš dešimtmetį. Jis taip pat neslepia pagrindinio tokios reformos tikslo – centralizavus urėdijų veiklą, prekyba mediena taptų paprastesnė. Turbūt norima pasakyti, kad didieji medienos perdirbėjai medieną iš valstybinių miškų įsigytų ne aukcionuose, ir, žinoma, mažesne nei rinkos kaina. T.y., susėstų išrinktųjų klubas ir pasidalintų valstybiniuose miškuose iškertamą medieną už sutartą kainą, o kas liktų – galėtų aukcionuose už rinkos kainą pirkti regionuose dirbančios mažosios lentpjūvės.

 

Ar ministras vykdo verslininkų užsakymą?

 

Dabar jau visuotinai pripažįstama, kad miškas - ne vien mediena, kad labai svarbu nepamiršti miško gamtosauginių, rekreacinių, socialinių ir kitokių funkcijų. Tačiau verslininkai ir žaliųjų valstiečių ministras dėl to per daug nesijaudina – jiems svarbiausia „paprastesnis“ stambiojo medienos verslo apsirūpinimas mediena. 2017 m. kovo 1 d. Vyriausybei svarstant Miškų įstatymo pakeitimus, diskusijai buvo pakviestas tik stambiųjų medienos perdirbėjų atstovas, asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius R.Beinortas.

Ministras paskelbdamas valdančiajai LVŽS Seimo frakcijai, jog bus panaikintos 42 MU bei GMU ir įsteigta viena įmonė, nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl ji dirbs skaidriau, efektyviau ir bus mažiau korumpuota. Bet iš stambiųjų medienos perdirbėjų, prezidentūros atstovų ir skandinaviškų bankų analitikų pasisakymų aiškėja, kad norima sukurti analogišką įmonę, kokia jau du dešimtmečius veikia Latvijoje. Panašios įmonės veikia Estijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Dr. A.Tebėra įsitikinęs, kad Latvijoje vienos įmonės sukūrimas buvo klaida, o Švedijoje ji įkurta dėl to. kad šalies šiaurėje tiesiog nebėra gyventojų.

Kadangi nebuvo diskusijų, tai nėra ir kitų reformos variantų. O juk pradžioje aplinkos ministras skelbė, kad miškų urėdijų pertvarka bus vykdoma nuosekliai, viską gerai, apskaičiavus ir išanalizavus visus padarinius. Juolab, kad pats ministras, pradėjęs eiti šias pareigas, viešai prisipažino, kad neturi jokios valstybinių miškų valdymo pertvarkos vizijos. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – viena įmonė, ir nieko daugiau. Labai jau preciziškai sutampa su p. S.Paulausko išsakytomis mintimis, kad negali būti jokių kitų variantų – jokių stambinimų, jokių regioninių urėdijų – viena įmonė ir viskas. Kokia ta įmonė - patikslina ne pats ministras, bet prezidentūros atstovai bei skandinaviškų „Nordea“ ir DNB bankų analitikai Žygimantas Mauricas ir Jekaterina Rojaka – siūloma įkurti analogišką įmonę, kokia „sėkmingai“ veikia Latvijoje. Todėl labai tikėtina, kad aplinkos ministras K.Navickas ne pats sugalvojo sunaikinti sėkmingai veikiančias 42 miškų urėdijas, o galėjo gauti „zadaniją“. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai labai gaila ir labai pavojinga, kad Aplinkos ministerijoje jau tampa tradicija ministrams vykdyti kažkieno „zadanijas“.

 

Latvijos miškuose ūkininkauja ne miškininkai, o verslininkai

 

Tad kokia padėtis šiandien yra Latvijos valstybiniame miškų ūkyje, apie kurio efektyvią veiklą taip mėgsta kalbėti mūsų valstybinių miškų „reformatoriai“? Mitas tai, ar tikrovė?

Latvijos valstybinio miškų sektoriaus reformos prasidėjo 1993 metais, kai miškų ūkių (analogiškų šiandieninėms mūsų miškų urėdijoms) turtas už čekius buvo išdalintas darbuotojams, o miškai išnuomoti. Miškų ūkių akcijas labai greitai perpirko mišrios vietos ir užsienio kapitalo bendrovės, o kartu ir teisę į miškų nuomą. Neregėtai išaugo miško kirtimo mastai. Valstybė patyrė ir iki šiol patiria milijoninius nuostolius. Nors dauguma nuomos sutarčių jau baigėsi, tačiau dviems stambiems nuomininkams dar apie 80 metų bus leidžiama kasmet iškirsti apie 400 tūkst. kub. m medienos žemesnėmis nei rinkos kainomis.

Baigiantis daugeliui miško nuomos sutarčių, 1999 m. Latvijos Vyriausybė įvykdė dar vieną reformą: įkūrė Žemės ūkio ministerijai pavaldžią akcinę bendrovę „Latvijos valstybiniai miškai“ (LVM), kuriai pavedė organizuoti ūkinę veiklą valstybiniuose miškuose. LVM ir yra ta viena įmonė, kokią greičiausiai norima sukurti Lietuvoje. Ši valstybės įmonė pati miške ne ūkininkauja, o tik organizuoja konkursus miško kirtimui, medienos pervežimui, miško sodinimui, kelių remontui ir pan. Latvijos miškuose šeimininkauja ne miškininkai, o verslininkai.

 

Efektyviai“ ūkininkaudami latviai prarado sertifikatą

 

Įdiegus tokį valstybinių miškų valdymo modelį, Latvijos miškuose nebeliko šeimininko. Vyriausybė savo nuožiūra nustatinėjo metines miškų kirtimo apimtis, nekreipdama dėmesio nei į miškininkų, nei į mokslininkų nuomonę. Daugelį metų Latvijos valstybiniai miškai buvo kertami 2 – 2,5 karto intensyviau negu Lietuvoje. Latvijoje nebesilaikoma miško politikos pagrindinių principų: išsaugoti biologinę įvairovę, ūkininkauti darniai, vardan trumpalaikės ekonominės naudos nealinant miškų, rūpintis miškų socialine funkcija.

AB „Latvijos valstybiniai miškai“, siekdama sumažinti miško kirtimo išlaidas, pradėjo kirtaviečių koncentravimą, todėl po kirtimų atsiranda kelių dešimtčių hektarų dydžio milžiniškos plynės. Kadangi miškuose ūkininkauja ne miškininkai, o samdyti verslininkai, buvo ne vienas atvejis, kai miškai buvo iškirsti saugomose teritorijose, kur to daryti negalima. Kontrolę vykdanti Latvijos miškų tarnyba nepajėgi tinkamai kontroliuoti miškuose vykstančių procesų, nes vienam inspektoriui priskiriama kontroliuoti 14-18 tūkst. ha miškų. Palyginkime - Lietuvoje vidutinis girininkijos plotas yra 3,5 tūkst. ha, kurį prižiūri ir eksploatuoja 2-4 miškininkai. Galima vienareikšmiškai teigti, kad Latvijoje miškai tapo tik medienos ir pinigų šaltiniu.

Kad visi išdėstyti faktai nėra pramanas, geriausiai iliustruoja tarptautinio FSC sertifikato panaikinimas Latvijos valstybiniams miškams 2010 metais. Ir tai padaryta dėl nepagrįstai padidintų miško kirtimo apimčių ir gamtosauginių įsipareigojimų nepaisymo. Miškų valdytojas, kuriam suteiktas FSC sertifikatas, privalo užtikrinti ilgalaikį ir darnų miškų naudojimą. Kaimynai to padaryti nebepajėgia. Pasaulyje populiarėja medienos gaminiai pagaminti iš sertifikuotos medienos, todėl Latvija neteko dalies medienos pirkėjų.

Šiuo metu Latvijoje miškų ir medienos sektoriuose dominuoja stambios įmonės. Lietuvoje yra per 500 medienos perdirbimo įmonių, Latvijoje – apie 20. Pas kaimynus neliko smulkių lentpjūvių, nes medieną „paprasčiau“ įsigyja stambieji medienos perdirbėjai. Valstybinių miškų kirtimo konkursus taip pat laimi stambios įmonės, kurių dalininkai dažniausiai yra užsienio medienos perdirbimo koncernai. Medkirčių brigados važiuoja kelis šimtus kilometrų iš Rygos ir Daugpilio, o vietiniai verslininkai yra nustumti į šoną.

Dar viena įdomi detalė - Latvijos valstybiniai miškai įkeisti skandinavų bankams už valstybei suteiktas paskolas. O tai tapo įmanoma, tik įkūrus vieną įmonę.

 

Lietuvos miškininkai moka didžiausius mokesčius ES

 

Dr. Albino Tebėros surinkti duomenys rodo, kad Lietuva pagal visus miškininkystės rodiklius lenkia savo šiaurines kaimynes. Tai kodėl turėtume skubėti viską griauti ir mėgdžioti kaimynus? Pagal miškų našumą Lietuva patenka į Europos valstybių dešimtuką ir gerokai lenkia Latviją, Estiją, Švediją ir Suomiją. Pavyzdžiui, vidutinis medynų tūris Lietuvos miškuose (kub. m/ha) – 251, Latvijoje – 198.

Taip yra dėl to, kad Lietuvos valstybinis miškų ūkis yra viena ir nedaugelio mūsų ūkio šakų, kuri sėkmingai persitvarkė, įdiegė, naujausias technologijas ir sėkmingai dirba rinkos sąlygomis. Esminis miškų sistemos reorganizavimas orientuojantis į Lenkiją ir Vokietiją, pradėtas 1996 metais. Pertvarkius urėdijas į valstybės įmones, mokesčiai į biudžetą padidėjo 16 kartų. Jau ne vienerius metus sistema dirba efektyviai, sumokėdama valstybei 42 % mokesčių nuo apyvartos – tai yra Europoje didžiausi mokesčiai, kuriuos sumoka valstybinis miškų sektorius. Tuo tarpu kai kuriose ES valstybėse valstybinis miškų sektorius yra dotuojamas iš valstybių biudžetų.

42 miškų urėdijos daugiausia savo lėšomis įgyvendina visus ES gamtosauginius reikalavimus valstybiniuose miškuose. Jeilio universitetas 2012 m. Lietuvos miškus pripažino geriausiai tvarkomais pasaulyje tarp 132 valstybių. Valstybiniame miškų sektoriuje įdiegta elektroninė apvaliosios medienos pardavimo iš valstybinių miškų sistema (AMEPS) per 6-erius metus nesulaukė nei vieno priekaišto dėl skaidrumo, parduodant medieną. Kuriant vieną įmonę, Lietuvos regionuose darbo netektų apie 3000 tūkstančius ne tik urėdijų administracijų, bet ir girininkijų darbuotojų.

 

Viena įmonė naudinga tik stambiesiems medienos perdirbėjams

 

Ministras paskelbęs, kad vietoj 42 miškų urėdijų ir GMU bus kuriama viena įmonė, taip pat informavo, kad vyks diskusijos. Tačiau apie ką gali būti diskutuojama, kai paskelbiamas bekompromisinis nuosprendis tris dešimtmečius kurtai miškų valdymo sistemai? Diskusijos būtų naudingos tik tuo atveju, kai jos vyksta iki sprendimo priėmimo. Vienos įmonės kūrimas, remiantis Latvijos pavyzdžiu, nėra priimtinas niekam, išskyrus stambiuosius medienos perdirbėjus ir jų užsakymo vykdytojus. Šioje situacijoje galima diskutuoti tik apie tai, kokiu būdu bus įvykdyta „egzekucija“ sėkmingai dirbančiam valstybiniam miškų sektoriui. Jeigu naujoji valdžia tikrai nori gero valstybei, visuomenei ir miškams, tai vienintelis kelias – viską pradėti nuo sąžiningų diskusijų.

Šiandien Latvijoje niekam ne paslaptis, kad pertvarkant šalies valstybinių miškų valdymą, didžiausią įtaką politikams darė Skandinavijos verslininkai, suinteresuoti pasipelnyti Latvijos miškų sąskaita. Ir jiems tai pasisekė. O ar pasiseks jiems Lietuvoje?

 

Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close