Gavėnia – savęs brandinimas

[1] Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

[2] Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

[3] Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.

[4] Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

[5] Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

[6] nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

[7] Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

[8] Meilė niekada nesibaigia.

   (Himnas meilei, 1 Kor 13)

Tai – Himnas meilei, kuris visuomet skaitomas suteikiant Santuokos sakramentą. Tačiau senose liturginėse apeigose šis himnas skaitomas ir prieš kiekvieną gavėnią.

Lietuvių tautoje išgirdus žodį „gavėnia“ mintyse iš karto kyla mintys apie niūrių laikotarpį, kurio metu nebus galima visko daryti. Negalima valgyti, negalima linksmintis, negalima daug ko. Tačiau pažvelgus giliau į šį žodį, „gavėnia“ yra labai pozityvus žodis.

Šio žodžio sandara labai primena žodį „atsigauti“.

Visada, kalbant apie tikėjimą, pirmiausia reikia suprasti kas tai yra. Tikėjimas – tai asmuo ir santykis. O nuodėmė tikėjime slypintį santykį sugadina arba visiškai nutraukia. Taigi, gavėnią galima laikyti „reabilitaciniu“ laikotarpiu. Kai reabilitaciją mes suprantame kaip žmogaus, įveikusio sunkią ligą, jėgų atgavimą sanatorijoje, taip gavėnia yra tas laikotarpis, kai gydome save, atsigauname. Žmogus, įgavęs naują gyvybę, naują pradžią, ruošia save atgaivai bei naujam sielos bei kūno gyvenimui. Gyventi gyvybiškiau.

Todėl į gavėnią reikia žiūrėti pozityviai. Reikia galvoti, kad tai laikotarpis, kurio metu aš kurioje nors srityje atgaivinsiu savo sielą ar savo sielos kokį nors gebėjimą. Tam tikri sielos gebėjimai yra vadinami dorybėmis – gebėjimais, įpročiais daryti ką nors gera. Būtent Himnas meilei ir parodo dalį šių dorybių: „Meilė kantri <…> meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“, „meilė kito nežemina, meilė moka atleisti“. Įsiklausydami į šį tekstą galime pripažinti, jog tai, kas išvardinta, yra labai teisinga ir tam pritariame.

Pripažįstame ir tai, kad būti kantriam yra meilė, kad tai yra dorybė, tačiau išmokti būti kantriam – labai sunku. Pripažįstame, kad meilė privalo būti be pavydo, tačiau nėra žmogaus, kuris nebūtų pavydus. Visi pavydime. Tačiau ne visada atrandame atvejį, kuris sukeltų akivaizdų mūsų pavydą ir tą galėtume patvirtinti. Tačiau suvaldyti pavydą, išsiugdyti kantrumą yra labai sunku. Tam reikia daug mokytis, daug domėtis ir svarbiausia – užsiimti praktika. Praktiškai savo gyvenime lavinti kantrybę ir pakantumą.

Himne išvardinta labai daug dorybių, daug gražių epitetų, bet išmokti ir juos visus įtvirtinti yra labai sunku. Gebėjimas šias dorybes taikyti savo gyvenime yra ypatingai didelė pažanga.

Todėl ir šis himnas prieš gavėnią skaitomas pasiruošiant keturiasdešimties dienų pamokoms. Pamokoms mylėti. Gavėnia – tai laikas išmokti ir dorybių: kito nežeminti, kitam atleisti, kitam patarnauti, pamokyti ir t. t.

Esminis dalykas – ko aš mokysiuos per gavėnią? Pavyzdžiui, mylėti save. Mokysiuosi mylėti save saikingai valgydamas. Ir čia nekalbama apie žaliavalgystę ar vegetarystę. Čia kalbama apie sveiką maitinimąsi.

„Mokysiuos sveikai maitintis, kad nekenkčiau savo sveikatai. Jeigu aš būsiu sveikas – galėsiu ir kitam žmogui padėti.“

Patartina prieš gavėnią sau nustatyti vieną arba du dalykus, kurių esame pasiryžę mokytis. Neverta nusistatyti daugiau tikslų. Žmogui per dideli tikslai gali apskritai sugriauti visus tikslus – įgyvendinti daugiau gali būti psichologiškai sunku. Dėl trečio ir daugiau tikslų jau reikia gauti ir kunigo leidimą.

Kiekvienas asmuo gali nusistatyti ir tik vieną tikslą. Pavyzdžiui, užsibrėžti tikslą, jog šių metų gavėnios metu perskaitys vieną knygą iš Biblijos.

Bibliją sudarančios knygą yra neilgos ir kai kurioms jų perskaityti užtenka apskritai 5–20 minučių. Tačiau galima nusistatyti, jog per vieną dieną būtų perskaitoma tik viena, pavyzdžiui, Evangelijos pagal Matą pastraipa. O ją perskaičius – 20–30 minučių pamąstoma apie tai, kas buvo perskaityta.

Sau galima kelti ir buitinius tikslus. Pavyzdžiui, vyras galėtų išsikelti tikslą, jog būtent ne žmona, o jis kas vakarą suplaus indus, kad išmoktų būti pareigingesnis. Arba vyras galėtų išsikelti tikslą, jog savo apatinius rūbus, kojines skalbsis pats, o ne žmona. Kartu vyras išmoktų ne tik pareigingumo, bet ir tiesos, jog aštresnį kvapą turinčius rūbus žmonai nėra malonu skalbti. Buityje tikėjimas pasireiškia būtent taip. Žinoma, yra ir daugiau galimų saviugdos variantų.

Nevertėtų išsikelti nekonkrečių tikslų, pavyzdžiui, būti geresniam. Taip geresniu žmogus netaps, nes nežinos, kaip juo tapti. Tam reikia konkretesnių, gerai suvokiamų ir apčiuopiamų tikslų.

Šios pamokos yra reikalingos tam, kad atsigautų mūsų siela, atsigautų protas, pajustų gyvenimo žaismingumą ir būtų gyvybingas.

Tokia susidaryta tikslų programa trunka būtent keturiasdešimt dienų – per visą gavėnią. Kodėl būtent keturiasdešimt? Tai siejama visų pirma su Jėzaus Kristaus pasninku, kuris truko taip pat 40 dienų. Keturiasdešimt, bet jau ne dienų, o metų per dykumą keliavo ir žydai.

Žydai tą dykumą galėjo pereiti per kelis mėnesius, tačiau dykumoje klaidžiojo 40 metų. Tam, kad išmoktų gyventi laisvėje. Dievas išvedė juos iš vergovės ir vedė į naują gyvenimą. Būtent per 40 metų šioje kelionėje pasikeitė trys žmonių kartos, ir tai yra laikotarpis, per kurį žmogus subręsta.

„Gavėnia yra laikotarpis, per kurį aš brandinu savo sielą.“

Tam tikrais protiniais gebėjimais, tam tikrais valios pasiekimais ar dvasiniais lavinimais. Trumpas, keturiasdešimties dienų laikotarpis, per kurį užsibrėžtais tikslais brandinu savo sielą. Laikas suprasti, kas yra laisvė, kas yra meilė, kaip reikia elgtis su žmonėmis laisvėje.

Dievas suteikė žmonėms laisvę, o nuodėmė daro mus vergais, todėl turime išmokti gyventi atsakingai, nes laisvė yra ir atsakomybė. Keturiasdešimt dienų laikotarpis skirtas tam, kad išmoktume mylėti. Todėl senose Mišiose Meilės himnas ir buvo skaitomas prieš gavėnios pradžią.

Nors mokytis meilės dorybių sunku, tačiau suprantame, kad šios dorybės yra labai svarbios ir reikalingos. Reikia suprasti, jog, pavyzdžiui, nors ligoninėje nemalonu ir atgrasu, tačiau ji yra ne numarinimo, o gydymo įstaiga. Todėl reikia ir į gavėnią žiūrėti teigiamai, kad šis laikotarpis per savo tikslus ir pamokas yra sielos gydymas, dorybių bei meilės ugdymas. Jeigu į gavėnią žiūrėsime neigiamai, tik kaip į taisyklių ir apribojimų kratinį – šis laikotarpis mums nepadės. Žmogus tuomet, netgi ir pasninkaudamas, pažangos nepadarys, nes jis tai daro be motyvacijos ir to nesuprasdamas.

Skriaudžių šv. Lauryno parapijos kleb. Arūnas Simonavičius