Birštono TAU klausytojai susitiko su Audrone Galvonaite
Vasario 23-iąją Birštono TAU klausytojai klausėsi labai įdomios paskaitos „Klimato kaita ir jo įtaka žmonėms“, kurią skaitė žinoma meteorologė, geografė, fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė. Daugelis TAU studentų seniai norėjo su ja pabendrauti ir pamatyti iš arti, nes buvome įpratę kiekvieną savaitės ketvirtadienį matyti televizijos ekrane pasakojančią apie ateinančios savaitės orus, pasakojimus paįvairinančią įdomesniais faktais.
Pranešėja kaip visada buvo šmaikšti ir žodžio kišenėje neieškanti, mokanti valdyti auditoriją ir ją sudominti. Žinoma, TAU studentai visai kitokia auditorija, jų raminti netenka, bet dėmesiui prikaustyti – reikia talento.
A. Galvonaitei uždavus klausimą, ar žinome, kodėl mūsų tautiečiai niekada nebus turtingi, niekas atsakyti nesugebėjo. Vieni manė, kad pensijos mažos, kad atlyginimai nedidėja, kad vaikus iki pensijos reikia remti. Bet atsakymas, pasirodo, kur kas paprastesnis – mes vis dar taupome „juodai dienai“. Žinoma, ta diena gali būti juoda ir dėl to, kad mus kas nors apvogs ar apgaus, o gal ir patys sulaukę senatvės užmiršime, kur pasidėjome…
Pasak A. Galvonaitės, mūsų tautiečiai linkę į depresiją, ypač tai juntama rudenį ir pavasarį, kai mažai saulės, o dienos vienodos ir apniukę. Be to, žymiai greičiau depresijai pasiduoda vyresnio amžiaus žmonės, kurie nedalyvauja jokių klubų ar draugijų veikloje, neturi mėgstamo užsiėmimo ir nesportuoja. Meteorologė taip pat pastebėjo, kad depresija dažniau užklumpa stipriąją lytį, o moterys su šia problema moka greičiau ir geriau susitvarkyti, nes jos aktyvesnės.
A. Galvonaitė auditorijai aiškino, kad klimato kaitai įtakos turi ne tik globalūs reiškiniai, tokie kaip saulės aktyvumas, magnetinės audros, vulkanų išsiveržimai, bet ir žmonių veikla. Klimatologė pažymėjo, kad keičiantis orams padaugėja ligonių, panašiai kaip pilnaties metu. Tačiau orų pokyčiai mūsų nesusargdina, o tik perspėja apie turimas ligas, išryškina jų simptomus. Į orų pokyčius labiausiai reaguoja vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai, kurių imuninė sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Gal ir keistai skamba, bet jaunos mamos turėtų suprasti, kad vaikui naudinga ne tik daugiau būti gryname ore, bet ir sušalti, sušlapti, susipurvinti, o gal ir suvalgyti neplautų vaisių ar daržovių – taip vystosi ir stiprėja vaikų imuninė sistema. Vyresni žmonės yra sveikesni ir atsparesni įvairioms alergijoms, nes jie jau užsigrūdinę, ne tokie lepūs kaip dabartinė karta.
Beje, A. Galvonaitė priminė, kad klimatą (tiksliau – mikroklimatą) veikiame ir mes, kai teršiame orą savo kieme degindami laužą, kūrendami sintetines medžiagas. Orą labai teršia gamyklos ir fabrikai, iš kurių rūksta juodi ar balti dūmai, išmetami į atmosferą. Buvo įdomu išgirsti faktą, kad didžiuliai šiukšlynai kaupiasi ir atmosferoje, kosmose. Žemės laukia liūdna baigtis, jeigu pasaulio valdantieji nesusirūpins klimato kaita. Pasak mokslininkės, vien tik 0,5 laipsnio atšilimas gali padaryti labai daug žalos visam gyvajam pasauliui, taigi ir žmogui, nerūpestingai besielgiančiam su gamta. Gamta seniau sugebėjo pati apsiginti nuo negandų, tačiau modernėjantis pasaulis pasidarė stipresnis…
Meteorologė priminė, kad sergantiesiems širdies ligomis geriau vaikštinėti ten, kur auga lapuočiai medžiai, o varginami kvėpavimo sistemos ir plaučių ligų žmonės geriau jaučiasi spygliuočių miške.
A. Galvonaitei paklausus, kokių meteorologinių reiškinių pas mus nebūna, vieni vardijo taifūnus, uraganus, tačiau mokslininkė paaiškino, kad visus šiuos reiškinius mes patiriame, tik nelabai suprantame ar pajuntame. Tarkim, pasigirdus replikai, jog nematome miražo, klimatologė priminė, kad mūsų atvaizdas vandens balutėse irgi yra miražas. Kaip? Juk toje baloje jūs nebuvote, sakė mokslininkė, tai tik jūsų atvaizdas, kitaip sakant, miražas… Tiesa, ji priminė, kad uraganai ir cunamiai mūsų krašte nesiformuoja, jie tik atkeliauja iš savo „gimtųjų namų“ – didžiųjų vandenynų. Už tai perkūnija ir griaustiniu galima stebėtis visus metus.
Klimatologė pateikė įdomių faktų, kada pas mus buvo šalčiausia žiema, kada didelė lijundra, kada gamta buvo pasidabinusi ledo kailiniais, kada buvo didžiausios sniego pusnys, kokios dabar uždengė tas šalis, kuriose sniego beveik nebūdavo. O keičiantis ir šiltėjant klimatui atkeliavo ir „emigrantų“ – daugelyje Lietuvos vietovių niekaip nepavyksta išnaikinti Sosnovskio barščio, uosialapio klevo, vandenyse atsirado silkinių ryklių, piranijų…
Meteorologė klausinėjo, ar žinome, kaip elgtis perkūnijos metu, ar trenkia perkūnas į tą pačią vietą, su kokios spalvos skėčiu vaikščioti pavojingiausia griaudžiant. Žinoma, kad nesaugiausia per lietų vaikščioti su juodu skėčiu, tad, žinodami šią paslaptį, pavasarį ir vasarą žingsniuosime kaip spalvotos gėlės… A. Galvonaitė negailėjo ir patarimų: kad nuo perkūnijos ar uragano slėptis geriausiai tinka įdubos ar grioviai; kad nereikėtų dirbti saulėkaitoje, kai aukšta temperatūra; kad lyjant visada reikia vaikščioti su skėčiu, nes lietus dažnai būna labai rūgštus ir kenkia plaukams bei odai. Daržininkai sužinojo, kad nereikia purenti dirvos prieš šalną, o anksti ryte būtų gerai augalus palaistyti.
Daug vertingų mokslininkės patarimų pagrįsti moksline ir gyvenimiška patirtimi, pavyzdžiui, ar žinojote, kad pienių žiedai, užpilti actu, yra puikus vaistas nuo skaudamų sąnarių.
Paskaita pralėkė labai greitai, o vis dar norėjosi šio to paklausti, sužinoti. Tačiau laikas buvo ribotas. Paguodė tai, kad A. Galvonaitė pažadėjo dar atvažiuoti, juolab kad apie gamtą, klimatą ir įvairius su tuo susijusius reiškinius klimatologė gali kalbėti valandų valandas.
Tad reikia tikėtis, kad TAU vadovai vėl pakvies šią įdomią asmenybę į Birštoną.
