Rinkliava už atliekas: bendro recepto visoms savivaldybėms nėra

„Gal ir galima rasti būdą, kuris, apskaičiuojant rinkliavos už atliekas dydį, tiktų visoms savivaldybėms, tik kol kas niekas nėra to padaręs. Visur skaičiuojama įvertinant konkrečią situaciją“, – sakė konsultacijų bendrovės „Jostra“ vadovas dr. Jonas Stravinskas.

Jo vadovaujama įmonė ne vienai šalies savivaldybei yra rengusi studijas atliekų tvarkymo srityje. Pastaruoju metu „Jostra“ taip pat konsultuoja kai kurias savivaldybes (Alytaus regiono savivaldybių tarp jų nėra), ieškančias optimaliausių sprendimų nustatant naują mokesčio už atliekas apskaičiavimo tvarką, kurią, kaip numato Vyriausybės nutarimas, turi sudaryti dvi dalys: pastovioji ir kintamoji.

Dėl ko kyla daugiausia diskusijų savivaldybėse, svarstančiose naują mokesčių už atliekų tvarkymą apskaičiavimo tvarką?

Kokie pokyčiai laukia gyventojų? Tai – savivaldybėms aktualiausias klausimas. Visur lyginama, kaip buvo iki dvinarės sistemos įvedimo ir kaip bus po jos.

Ir visur nuogąstaujama, kad pradėjus taikyti dvinarę sistemą atliekų tvarkymo kaina išaugs?

Atliekų tvarkymo sistemos kaštai pradėjus taikyti dvinarę sistemą didėja dėl išaugusių administracinių sąnaudų. Rinkliavos ar tarifo dydžiai keičiasi dėl to, kad pereinant prie dvinarės sistemos rinkliava arba atliekų tvarkymo tarifas kažkam mažėja, kažkam didėja. Tai priklauso nuo to, kokia sistema yra prieš dvinarės sistemos įvedimą ir kokia bus po to.

Pasikeitimai yra dviejų tipų. Jei pasirenkama, kad atliekų norma skaičiuojama nuo gyventojų skaičiaus, mažiau mokėti tenka tam, kas dideliame būste gyvena vienas, bet situacija pablogėja, pavyzdžiui, daugiavaikėms šeimoms. Jei atliekų norma skaičiuojama kvadratiniam metrui, geriau yra tiems, kur viename būste gyvena daugiau žmonių.

Tad kokį kriterijų, įsivesdamos naują tvarką, dažniausiai renkasi savivaldybės: gyventojus ar kvadratus?

Pastovioji dalis skaičiuojama nustatant įkainį kvadratiniam metrui arba turto vienetui. Mūsų konsultuotos savivaldybės, pasirinkdamos šį kriterijų pasiskirstė maždaug per pusę.

Kintamąją dalį apie trečdalis savivaldybių nusprendė skaičiuoti pagal kvadratinius metrus, kitos – pagal gyventojų skaičių. Rinkliavos dydžio skaičiavimas pagal gyventojų skaičių atrodo socialiai teisingesnis, bet jis yra sudėtingesnis ir brangesnis, kadangi gyventojų skaičius nuolat kinta, tad procesas turi būti nuolat valdomas, nes sąnaudos skaičiuojamos pagal vienam gyventojui nustatytą atliekų susikaupimo normą.

Sveikintinas yra Alytaus regiono pasiryžimas ten, kur įmanoma, kintamąją dalį nustatyti pagal faktiškai ištuštintų konteinerių kiekį. Tai ir yra tikrasis apmokėjimas pagal faktiškai atiduotų komunalinių atliekų kiekį.

Nuogąstaujama, kad kintamąją dalį pradėjus skaičiuoti pagal ištuštintų konteinerių kiekį, atliekos iš individualių namų gali pradėti „migruoti“ į bendro naudojimo konteinerius. Kaip išvengti tokios situacijos?

Tada minimalios atliekų susikaupimo normos turėtų būti taikomos ne tik daugiabučių, bet ir individualių namų gyventojams. Taip pat, įvertinus visas aplinkybes, turėtų būti aiškiai apibrėžtas konteinerio dydis ir jo ištuštinimo dažnis, atsižvelgiant į tai, kiek name yra gyventojų ir kiek atliekų pagal nustatytą normą jie pagamina.

Turbūt akivaizdu, kad jei name gyvena penki žmonės, tai jų atliekoms negali užtekti 120 litrų konteinerio, kuris ištuštinamas kartą per du mėnesius – pagal nustatytas normas jie negali turėti tiek mažai atliekų. Žinoma, žmogus turi turėti galimybę rūšiuodamas taupyti.

Bet reikia įvertinti ir tai, kad atsiranda poreikis kontroliuoti šiuos procesus, o tai irgi reikalauja papildomų sąnaudų.

Aplinkos ministerijos atstovai tikina, kad reikalavimas savivaldybėms naujai skaičiuoti rinkliavą pirmiausia susijęs su aiškiai įvardintu visų atliekų tvarkymo sistemos sąnaudų įvertinimu, kad kiekvienas atliekų turėtojas žinotų, už ką jis moka nustatytą rinkliavą. Tačiau daugeliui žmonių ir tie naujieji skaičiai neatrodo labai aiškūs ir suprantami. Kaip yra su tomis atliekų tvarkymo sąnaudomis?

Sąnaudas įvardinti galima, bet išaiškinti jų sudėtį kiekvienam suprantamai yra labai sudėtinga. Vyriausybės patvirtintose taisyklėse yra išskirta 13 sąnaudų grupių. Kiekvienoje grupėje gali būti nuo kelių iki keliolikos sąnaudų eilučių. Tad sąnaudų skaičiavimas yra gana sudėtingas.

Tačiau naujoji sistema labai padeda savivaldybių politikams diskutuojant su atliekų tvarkytojais – šioje diskusijoje atsiranda daugiau aiškumo. Bet kokiame lygmenyje kiekvienas rinkliavos skaičiuotojas turi visas sąnaudas sudėti.

Tačiau vienareikšmio atsakymo, kokios tos sąnaudos, nėra ir negali būti. Vienais metais yra vienaip, kitais kitaip. Reikia kaskart žiūrėti ir viską įvertinti.

Jūsų manymu, kaip dažnai turėtų būti perskaičiuojamas rinkliavos arba atliekų tvarkymo tarifo dydis? Pavyzdžiui, Alytaus regione rinkliava nesikeičia nuo pat įvedimo pradžios – 2008 metų?

Nesikeičia devynerius metus? Tai stebina. Įvertinti sąnaudas ir jų pokyčius reikia kiekvienais metais. Jei pokytis yra mažesnis nei 5 proc., gal galima ir palikti, bet atsiradus didesniam pokyčiui būtina keisti.

Prieš keletą metų visuose Lietuvos regioniniuose atliekų tvarkymo centruose atsirado mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai. Pradėjus juos eksploatuoti rinkliavos ar tarifo dydžio negalima nekeisti, nes sąnaudos labai išaugo.

Reikia įvertinti ateityje smarkiai didėsiantį taršos mokestį – šiuo metu tai yra 3 eurai už toną, o nuo 2018 metų bus daug didesnis. Pasikeitus sąnaudoms, negalima neperskaičiuoti rinkliavos, nes neužteks pinigų ir visa sukurta sistema gali žlugti. Perskaičiavimus reikia daryti iš karto, jų neatidėliojant.

Vis daugiau atliekų planuojama panaudoti energijai gaminti, todėl jų transportavimo ir deginimo išlaidos taip pat didina rinkliavas.

Bet visuomenė labai jautriai reaguoja į mokesčių už atliekas pasikeitimus. Ar tai jaučiama visose savivaldybėse?

Iš tiesų, tai jautrus klausimas, ir visur jis sukelia daug diskusijų. Taip yra ir todėl, kad atliekų tvarkymo srityje iki šiol nėra labai aiškaus teisinio reglamentavimo, koks yra, tarkime, vandens, šilumos tiekimo sferose.

Atliekų tvarkymo srityje numatyti tik bendrieji principai, išdėstyti Vyriausybės patvirtintose taisyklėse. Todėl šioje srityje atsiranda visokiausių variantų ir yra apie ką diskutuoti. Tose diskusijose dažnai susikerta dvi pozicijos: politikai, kurie palaiko gyventojų pusę, ir verslo subjektai, kurie siekia priešingo efekto – kad kuo didesnė mokestinė našta tektų gyventojams ir jų sąskaita mažėtų mokesčiai verslui. Tad diskusijos šioje srityje neišvengiamos. Svarbu, kad būtų rasti ir priimti sprendimai, užtikrinantys nelengvai sukurtos atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą.

 Juras Zinkus